Praėjusių metų rugsėjo mėnesį mano subtilieji Mokytojai pasakė datas, kada bus įkrovos dienos. Įkrovos dienos – tai suaktyvinti procesai, vykstantys subtiliojoje erdvėje ir kurie turi didelę įtaką man, kaip žmogui. Pirmos įkrovos dienos buvo rudenį, po to žiemą. Ir buvau nustebusi, kai pasakė, kad balandžio mėnesį jos tęsis daugiau nei dvi savaitės.
Iš tikro, viskas prasidėjo kovo pabaigoje. Teko keliauti į Nidą, susirinkti septynis simbolius ir patirti aštuntos monados susikūrimą. Teko meditacijoje patirti, kaip mano kosminė sąmonė gavo naują statusą ir naujus įpareigojimus. Ir teko patirti tai, ką žmogus patiria tik kartą gyvenimą – tai mamos išėjimą iš šio pasaulio. Viskas buvo be galo mistiška. Žinoma, tai labai asmeniniai patyrimai, susieti su žmogaus mirtimi ir apie tai nenoriu rašyti, bet žvelgdama į tas dienas, kaskart dėkoju Kūrėjui už didžiulį veiksmų tikslumą, tikslingumą, parodymą, kas ir kodėl vyko, už globą ir parodymą, kaip kinta mamos sąmonė. Pradžioje mačiau, kaip mamos draugai (jau mirusios sielos) atėjo pasitikti jos sielos. Rodė, kaip Marija Kumara paruošia sielos sąmonę virsmui, kaip elohimas Alfa praplečia sąmonės kanalus sąmonei kilti į aukštesnius lygmenis. Kitą dieną man jau rodė mamą jauną ir laimingą. O kai mamos kūną nešė į kapus, akyse buvo vienintelis vaizdinys, kaip išsiskleidė mamos Didžioji sąmonė – mamą mačiau su auksine karūna. Ji nuolat šypsojosi ir neleido man „įkristi“ į liūdesį, į laidotuvių liūdną nuotaiką. Labai stipriai fiksavo mano žvilgsnį į jos pakitusią sąmonę. O kitą rytą ji jau padavė energijos mums, likusiems šioje realybėje. Tarsi užpildė mus savo gyvastimi ir „susodino” sėkleles naujos išminties.
Ką pajutau savyje po laidotuvių? Tai, kad nebeliko rūpinimosi ir rūpesčio energijų manyje. Keistas lengvumas, tarsi viduje atsirastų daugiau vietos kūrybinėms energijoms. Lieka pastebėti, kaip tikslingai užpildyti atsiradusį laiką ir lengvumą. Mama išėjo netikėtai (nors Marija Kumara prieš mėnesį buvo apie tai užsiminusi), tai nebuvo mirtis dėl senatvės. Tai buvo savo užduočių atlikimas ir išėjimas tiksliniu laiku. Ir kaip jau sakiau, man reikia suprasti, ką tas laikas sako man ir ką jis man duoda. Suvokiu, kad pakitęs kosminės sąmonės statusas skleidžia naują realybės lauką, vadinasi, vėl teks save naujai pažinti ir naujai elgtis.
Šiandieną apima toks jausmas, kad mama yra išėjusi jau labai seniai ir yra likęs tik gražus prisiminimas apie tai, kas gero mus siejo. Mamos mama išėjo 13 dieną, mama išėjo 13 dieną, o aš esu gimusi 13 dieną. Taip tas amžinybės ratas ir sukasi: tai į vieną realybę įeini, tai į kitą – ir taip nuolat. Ir kaskart tos realybės bus vis geriau suvokiamos, vis lengviau bus galima per jas „vaikščioti“, gal net daug daugiau realybių išgyventi vienu metu.
Žmogaus galimybės kinta ir gera tai stebėti.
