Šiandiena noriu pasidalinti apie tai, kaip kitas žmogus lieka bendrauti su tuo mano senuoju aspektu. Mano Mokytojai vis sako, realybės prasilenkia. Tu, priėmusi save naują, kuri naują realybę. Tavo elgsena kinta, mąstymas kinta, siekiamybės kinta. Bet tie, kurie lieka senojoje realybėje nepamato, nepastebi to pokyčio ir priima tave pagal savo suvokimą, pagal tai, kaip tave atsimena. Ir ne tik kaip žmogų jie prisimena tave nepakitusia, bet jie gali bendrauti su tavo aukštesne sąmone, kuri aktyvi jų mintyse. Jie toliau jaučia, kaip vyksta bendrystė subtiliajame plane, kaip yra palaikymas ar net bendri darbai. Ir visa tai jiems yra labai realu. Tik bendrauja su senuoju tavimi ir su sąmonės dalimi, kuri jiems priimtina, bet kuri tavyje jau yra nueinanti į užmarštį.
Žodžiu, aš, kurdama save naują, turiu daug savo naujų veiklų, daug naujų patyrimų. Dažniausiai apie savo naujas patirtis dalinuosi tik su Būties Kūrybos projekto dalyviais. Apribojau bendravimą kitose platformose. Suvokiau, kad realybės prasilenkia ir aš ramiai galiu gyventi savo naujoje realybėje, kol kiti bendrauja su mano senąja versija. Bet, atėjo akimirka, kada tas senasis įvaizdis, o labiausiai, įsitikinimas, kad bendrauja su mano sąmone, žmones labai suklaidina. Jie jaučia kaip mano sąmonė linkusi su jais bendrauti, net jaučia, kaip mano sąmonė dalyvauja jų darbuose, jų patyrimuose, o kai tie žmonės susitinka su manimi, nebesuvokia mano elgsenos, kodėl aš taip keistai elgiuosi. Jis mano, kad man kažkas blogai, kam mane kažkas užspaudė ir negaliu būti tuo – jų palaikomu mano senuoju įvaizdžiu. Bėda ta, kad aš atsisakiau palaikyti savo senosios sąmonės struktūrą ir nebepalaikau jos kūrybinės veiklos nei materijoje, nei nematerijoje, o tie, kurie su tuo įvaizdžiu bendrauja mato ne atitikmenį tarp to, ką jie jaučia ir to, kas esu realybėje. Jiems skauda širdį – aš, kažkokia ne ta. Kuria planus kaip man padėti atsigauti. Ką reiškia padėti atsigauti? Sutrukdyti man gyventi mano pasirinktą gyvenimą? Paneigti mano apsisprendimą gyveni su naująja sąmone? Nori gelbėti mane ar pakenkti man?
Vis svarsčiau, realybės prasilenkia ir tai labai jaučiu, tai kodėl tas senasis mano įvaizdis, kurį palaiko kiti žmonės pradeda man kenkti? Pasirodo, materijoje jis tampa stipresnis nei mano naujasis įvaizdis. Ta butaforinė mano sąmonė, su kuria dar daug kas bendrauja, tampa stipresnė nei mano naujoji sąmonė. Kodėl taip atsitiko? Aš save, pakitusią, parodau labai mažai žmonių. Mano naujasis žemiškas įvaizdis toks naujas ir dar neįmaterintas, kad jį užspaudė mano senasis įvaizdis ir mano senųjų minčių egregoras.
Mokytojai jau seniai man sakė, daugiau kalbėk apie save. Susikurk internetinį puslapį, rašyk apie naujas patirtis, kad naujos tavo gyvenimo tiesos tvirtintųsi tavo materijoje ne vien tik tavo dėmesio jėga, bet ir tavo postus skaitančių žmonių dėmesio jėga. Jie stiprins tave. O aš to nepadariau ir taip neišsaugojau pusiausvyros tarp savęs naujos ir tarp savo senojo įvaizdi, kuris gyvas atmintyje mane stebinčių žmonių. Ir nieko negaliu kaltinti, aš gi nepasakoju apie save, vadinasi lieka tik kitų žmonių interpretacija apie mane, arba senieji prisiminimai. Tai ši situacija ir paskatino labai rimtai prisiimti atsakomybę už nepadarytus darbus, kurie sutrukdė ne tik man, bet suklaidino kitus žmones ir sukelia kliūčių Kūrėjui per mane įgyvendinti savo planus. Ir ne vien apie savo gyvenimą ar save kintančią man reikia kalbėti. Man reikia išsakyti tiesas, kurios ateina į mane, kad jos nebūtų pamirštos, kad jos įgautų jėgos kitų žmonių mintyse, gyvenime. Į knygas nesudedu visų savo apmąstymų, o ir kol knyga pasirašo, kol ją išleidžia praeina daug laiko ir daug tiesų tiesiog būna pamirštų, neišsakytų.
Anksčiau kalbėjau apie virsmo jėgą, kuri triuškinančiai griauna viską kas yra sena ir aš pati pakliuvau po ta griaunančia jėga, nepadariusi veiksmų, kuriuos žinojau, kad reikia daryti, bet … tingėjau, nemaniau, kad tai bus labai svarbu, galvojau apie tai, ko nereikia, gyvenau emocinėse būsenose ir dar daug netikslingų darbų dariau, kad tik pateisinti save ir nedaryti to, kas reikalinga. Nepamirškime, kad tą nenorą daryti įtakojo mano senasis aš su ta galinga mano netiksline sąmone, kuri vis šaukia, aš gyva, aš esu, mylėk mane, būk manimi. Ir jai pavykdavo mane grąžinti į savo realybę. Ir tik darbu, susitelkimo dėka, manau, pavyks sukurti balansą tarp senosios ir naujosios realybės, tarp netikslinės ir tikslinės mano sąmonės dalių. O netolimoje ateityje ir persverti svarstykles į naujos realybės pusę.
