Atrodo, sustojo laikas. Jis tarsi svarsto eiti į priekį ar atgal. Keistas jausmas. Juk jis visados turėtų eiti tik į priekį. Girdžiu, Kūrėjas juokiasi: manau, kad jis pas tave labai dažnai eina atgal. Kaip atgal? Juk laikas visados eina į priekį.
Sako, gamtos laikas eina visados į priekį, o tavo visaip eina. Kai kada eina sėkmingai į priekį, o kai kada (ir dažnai) eina atgal. Tavo mintys praeityje, tavo jausmai praeityje, tavo atmintis tave laiko praeityje. Vakar kas buvo vakar ir pasilieka, bet tu, sako Kūrėjas, vis nori nubėgti į vakar ir dar ten pasibūti. Todėl tavo laikas svyruoja, tai į priekį, tai atgal. Sako, jei tave dar suvaldau, tai gebi dėmesio fokusą sutelkti į ateitį, bet į dabartį sutelkti dar sunkiau.
Esi dienoje, kuri jau praėjo, arba dienoje, kuri tik bus. Bet tame tik bus ar buvo – tu nekuri realybės. Realybę kuri dabar.
O aš nežinau, kaip laiką valdyti. Esu akimirkoje, kai nevirpa nei nauja kūrybinė mintis, nei naujas jausmas. Mano laikas dabar nejuda. Gamtos laikas eina, o mano laikas nejuda.
Kūrėjas sako, pasimėgauk visu laiku, kurį turi savyje. Tu gi sutelktas mano kvantinio proto taškas. Tavyje yra visas kosminis laikas. Tu tiek daug savyje turi šią akimirką, kam tau eiti į priekį ar atgal, jei tiek daug turi dabar?
Man, kaip žmogui, atrodo, kad nieko neturiu. Nei laiko, nei minčių. Bet dabar aš jau pati juokiuosi iš savęs: tikrai turiu visko Pakankamai.
Apdovanota visu kosminiu laiku, visu kosminiu jausmu ir protu. Ir dar apdovanota realybe. Kiek daug aš turiu. Ir dar turiu galimybę kurti.
Iš tiesu, kurti nėra lengva. Daug lengviau spręsti problemas, daug lengviau padėti kitam, daug lengviau turėti rūpesčių ir dėl jų pergyventi, o kurti realybę nėra lengva. Tiesa, gal bus lengva, kai suprasiu kaip tai daroma. Dabar vėl negaliu sakyti, lengva ar nelengva, juk dar neturiu tam patirties.
Kūrėjas kvatojasi: neieškok problemų kur nereikia. Juk viską turi savyje, apsispręsk ko nori, kas tau svarbu ir veik. O kai veiksi, tada ir aš tau padėsiu, patarsiu jei reiks.
Apsispręsk ko nori? Ne, ko tavo manymu reikia, ne ką tavo manymu privalai, o ką nori patirti ir kurti?
Gerai, noriu kurti, kaip man nebūti banaliai su savo norais. Mano protas greitai išsakytų ko nori: sveikatos, laimės, taikos ir t.t. Bet juk Kūrėjas visa tai yra sudėjęs manyje. Man nereikia kažko Jo prašyti. Jis gi siūlo kurti.
Tai be ko negalėčiau gyventi? Be tiesos pažinimo. Iš karto jausčiausi mirusi, jei neturėčiau galimybės pažinti Tiesą. Galėčiau iš karto Kūrėjui pasakyti: susirink tą savo kvantinio proto tašką iš realybės, jis nemato prasmės egzistuoti, jei nėra galimybės pažinti Tiesą.
Ką gi, jau žinau, nuo ko pradėti. Jau žinau, ko noriu labai labai. Pažinimo.
Pažinimo džiaugsmo, pažinimo proceso, galimybės dalintis pažinimu.
Tai sakau Kūrėjui: noriu pažinti. Ką tu gali man pasiūlyti? Juk tu įsilieji į mano kūrybą.
Gerai, sako, lauk pažinimo. Ir jaučiu kaip stipriai prisikalbėjau… nes bus daug situacijų, kurios bus man naujos ir aš turėsiu pažinti kaip jose elgtis. Pažinimas iš niekur neateis, teks pažinti… štai ir klausimas ar aš užsiprašiau per daug ar per mažai?
Tiesa, jei dar Kūrėjas klausosi, norėčiau patikslinti – noriu pažinti ne tik materiją, bet ir ne materiją.
Juokiasi Kūrėjas: sunerimai, kad netiksliai išsakei norą? Džiaukis, kad tave gerai pažįstu ir žinau, ko tu neišsakai iki galo.
Pažinimo sraute jau esi. Ir tau bus duota pažinti, būti pažinomo procese ir pažinimo džiaugsme, o dalintis jau tu pati galėsi be mano pastangų. Ir taip mano naujo gyvenimo lapas pradeda pildytis žodžiu Pažinimas.
Mano dauguma knygų vadinosi „Savęs ir Visatos pažinimo link“ , atrodo to pažinimo tiek daug, bet tai buvo tik kelionė link Pažinimo.
