Mano dienose dominuoja kūrybinės energijos. Rašau knygą, ruošiuosi „Būties kūrybos“ projekto pamokoms, stebiu kaip sekasi kurti projekto dalyviams. Ir vis tik, kai noriu veikti optimaliai (pagal savo vieną iš duotybių), ryte susitelkiu į savo vidinį pasaulį ir mėginu išjausti, kurias veiklas palaiko subtilieji mokytojai. Jie yra įsipynę į mano mintis ir mano pojūčius, lieka tik pajusti, ką jie aktyvina ir kur skleidžiasi jų kūrybinės energijos.
Aš pati sau iškeliu klausimus nuo ko pradėti savo kūrybinę dieną? Kai kada gaunu aiškias užuominas, kas yra svarbiausia, o ką galima atlikti vėliau. Kai kada atrodo, kad tai, kas svarbiausia subtiliesiems mokytojams, ne visados atrodo man kaip pirmos eilės darbai, bet kai pradedu įsigilinti į tai, ką duoda mokytojai, pamatau, kaip jie mane atveda iki atsakymų į man rūpimus klausimus.
Pradėjus darbus yra svarbu pajusti, kada baigiasi laikas šiems darbams atlikti. Protu norisi daugiau padaryti, kai kada susikuria tinkama nuotaika tiems darbams atlikti ir tarsi iš inercijos juos toliau darau, bet kai pradedu pajusti kaip veikimo energijos rimsta, viską užbaigiu. Nes arba į tai daugiau nebėra tikslinga gilintis, arba atsiranda nuovargis, arba ateina laikas ir kitus darbus pasidaryti. Jeigu neatsižvelgiu į tą vidinį balsą, kuris sako „stop“, tai tolimesni darbai daugiau žalos padaro, nei naudos.
Šį rytą pasidžiaugiau, kad prisimenu pirmiausia pasikalbėti su subtiliais mokytojais. Atsisėdu ramiai, susikaupiu ir jau mėginu tyrinėti, ką man siūlo veikti, kaip išgirstu man skirtą klausimą: „o kokia dabar tavo nuotaika?“ Kažkaip automatiškai atsakiau – „liūdna“. Matyt net sąmoningai nebuvau save užfiksavusi, kad esu liūdna. Naktis bemiegė, šilumos mažai ir t.t. Mokytojai toliau klausia: „o kaip tau atrodo, kaip tau pavyks šiandien kurti, jei esi užsidėjusi liūdnumo šydą? Negi visą kūrybą persmelksi liūdesiu?„
Nesinorisi į viską žvelgti per liūdesio prizmę, tenka pagalvoti kas nuotaiką pataisytų. Gerai, sakau savo mokytojams, aš atsižvelgsiu į tai, kad kaskart reikia identifikuoti tikrąją nuotaiką ir pasistebėti, kad ji neišsiplėstų visoje dienos kūryboje.
Vėliau perėjau prie minčių apie pamokų temas. Man ir sako, tęsi, tai, ką vakar pradėjai. O vakarykštės pamokos srautus kūnas sunkiai atlaikė. Vėl sukilo kraujo spaudimas, vėl šalta, kūnas dreba, širdis šokinėja, miegas neima. Ir tik gerokai po vidurnakčio pavyko užmigti. Sakau savo mokytojams: „aš nenoriu vėl tokių įkrovų, vėl bus kūnui sunku“. O jie paprastai ir atsako – „ir vėl susitvarkysi“.
Pamokos ar meditacijos metu, kai per kūną eina srautai, viskas yra gerai. Išimtinais atvejais kur nors kūne suskausta, bet tai įvyksta tik tada, jei prieš pamokas kaip nors nesuvaldau emocijų, ar kažką negatyviai mąstau. O kai mintis ir jausmus esu susitvarkiusi, tai tie srautai lengvai eina, gera juos patirti, bet po pamokos taip jau nebebūna. Išbūti ilgai labai aukšto dažnio realybėje yra sudėtinga, tai natūralu, kad grįžus į įprastą poziciją kūnas parodo savo nuovargį ir sureaguoja į patirtą šoką dėl vibracijų skirtumo. Tokie vibracijų neatitikimai būna tada, kai ateina labai naujos idėjos, nauji procesai, kurie man vyksta pirmą kartą. Vėliau, jau prie tų procesų ir vibracinio dažnio kūnas prisiderina ir kitą kartą viskas vyksta daug lengviau.
Patariu vėlai vakare neiti į gilias meditacijas, nes kūnas bus įsiaudrinęs ir nepavyks užmigti. O jeigu jau taip įvyko, tai pasilikite laiko pasivaikščiojimui gamtoje, lengvo turinio knygos paskaitymui, ar atlikimui lengvų buitinių darbų. Svarbu, kad būtų tam tikras veiksmas, kur kūnas tarsi pereis į įprastą režimą ir atsipalaiduos. O jei tik atsigulsite miegoti, kūnas neturės galimybės prisiderinti prie žemiškos veiklos ir vis dar tebebus įkrovų sraute. Neužmigsite.
