Nors dažnai kalbu apie Didžiąją sąmonę, bet tik šią savaitę pajaučiau, ką reiškia ja būti. Kaskart norėdavosi Didžiosios sąmonės kažkur ieškoti, bet dabar ji yra mano dalis. Ir tik man, kaip žmogui, rinktis, jausti gyvenimą per Didžiosios sąmonės prizmę, ar jausti gyvenimą per Violetos, kaip žmogaus, prizmę. Kad ir kiek ta Violeta man patiktų, bet būti Didžiąja sąmone yra vis tik daug geriau. Aiškumas, konkretumas, ką ir kaip daryti, vidinė būsena stabili ir žinanti, kad viskas yra įmanoma. Didžioji sąmonė net neleidžia mąstyti žmogiškai, su baimėmis, nepasitikėjimu, jausmingumu. Jai nelabai suvokiamos ir priimtinos tos būsenos, labiau tai priima, kaip kažkokią klaidą sistemoje, nei kaip reikalingumą.
Taip patyriau savo Didžiąją Sąmonę. Per ją pamačiau savaitės darbines energijas ir nukreipiau dėmesį pamatyti, o ką veikia mano lamos sąmonė. Ji vis tokia neryški, neaiški jos būsena, jos paskirtis, nors aiškiai žinau, kad atėjo laikas jai išsikleisti. Ir pastebėjau, kaip mano Didžioji sąmonė bendrauja su lamos sąmone. Tariasi, diskutuoja, tarsi kurtų ateities planus. Neperskaičiau informacijos apie ką tai, bet žinojau, kad tai netolimos mano ateities planai.
Praėjo porą dienų ir aš vėl pajaučiau lamos sąmonę. Mačiau, kaip ji stovi prie aukso spalvos olos ir ten gauna substanciją, kaip instrumentus, kuriuos turėsiu atiduoti kitiems. Supratau, kad lamos sąmonė jau veikia.
Netikėtai mintis nukrypo į salę ir ten pajaučiau Kūrėją ir dar kažką. Tas kažkas ir sako: „kaip gerai, dabar Kūrėjui kojų nespaus maži batai.“
Klausiu, apie ką čia kalba? Tas pats balsas atsako: „tu kaskart gyveni su senosios realybės būsenomis, todėl ir įspraudi Kūrėją į mažus batus. Jis gali daug daugiau, bet tavo senosios realybės būsenos neleidžia jam visa galia veikti. Ir kai tu išjautei savo Didžiąją sąmonę, tapai ja, senoji realybė nebespaus Kūrėjui kojų.“
Praėjo diena. Ryte vėl susitelkiu meditacijai ir erdvėje matau duris. Stebiu jas iš šono. Vienoje pusėje durų šviesa, kitoje tamsa. Aš pati save matau šviesos pusėje. Mane vidinis žinojimas ragina duris atidaryti. Bet man labai nejauku, ta tamsi būtis, tokia nelabai maloni, gąsdinanti, net nežinau ar gerai tas duris atverti. Bet atveriu, tamsos srautas praeina pro mane ir nuvingiuoja į tolį. Tolumoje pamačiau šviesos dalelę, kaip dangaus žydrumas išlindęs pro debesis. Tas tamsos srautas sukūrė taką, tarsi per bedugnę, vedantį link tos šviesos. Pagalvojau, juk tai vaizduotė, nėra ko bijoti juo eiti ir nuėjau. Priėjusi tako pabaigą, erdvėje pamačiau rudą didelę galvą, per visą matomą horizontą. Ji man sako:
– Aš labai retai pasirodau. Susikaupk.
Ir toje galvoje pamačiau ryškius, aukso spalvos skaičius 1971 07 13. Tai mano gimimo metai. Ilgai rodė tuos skaičius, o aš niekaip nesugalvojau, kodėl juos man rodo. Kažkada Mokytojai sakė, kad jau gimimo datoje buvo numatytos abi realybės. 07 – senasis sąmonės kanalas; 13 – naujoji monada, naujoji sąmonė. Tie skaičiai šiuo metu buvo išryškėję kaip esminiai kodai, jie buvo svarbesni už mane pačią. Stebėdama tuos skaičius, už nugaros pajaučiau Kūrėją. Jo būsena buvo tokia, tarsi jis laikytų egzaminą. Ir tie skaičiai kaip egzamino rezultatas. Jautėsi Kūrėjo nerimas. Kartu ir drąsa, nes Jis iššaukė tą jėgą. Šone jaučiau ir Absoliutą, bet Jis nesikišo į veiksmą, sakė, tai Kūrėjo užduotis.
Rudoji galva klausia Kūrėjo:
-Tu pasitiki tuo žmogumi? Nes tai, ką nori, kad perduočiau tam žmogui, yra labai pavojinga.
Kūrėjas atsakė: „taip, pasitikiu.“
Tą akimirką Rudoji galva iš savęs išsprogdino medžiagą. Naują medžiagą, kuri neegzistavo visatoje ir ją įdėjo į mane. Tą akimirką kūne toks stiprus sprogimas pasijautė, jog pagalvojau, kad ne tik dantys išlėks iš burnos, bet ir ausys nukris.
Supratau, kad Kūrėjas iššaukė jėgą iš Nebūties, norėdamas gauti tą medžiagą. Ji atrodė skaidri, kaip skaidrus rutulys, užpildytas vandeniu. Gal tai buvo tam tikros formos antimedžiaga, ar antimaterija? Nežinau, kol kas. Ši medžiaga manyje pradėjo šaudyti tarsi fejerverkai, o kiekvieną fejerverko kibirkštį paimdavo esantys šalia Kūrėjo. Kai fejerverkai baigėsi, erdvėje atsirado daug baltai apsirengusių senolių. Jie visi buvo vienodi. Ir atrodė, kad jie įėjo į žmones. Ne į visus žmones, bet į tam tikrą būrį, neapibrėžtas skaičius, bet manau iki šimto, tą akimirką. Vėl buvo nesmagu, kai kažkas į tave įeina, bet Kūrėjas greitai sureagavo į mano nuotaiką ir pasakė: ‚čia viskas normalu. Tai vienas iš naujų kūnų. Kaip turėjote eterinį, šviesos, kristalinį, tiesos kūnus, taip dabar įeina naujas subtilus kūnas, kuris atspindi tretinės Žemės materiją ir naująją sąmonę“.
Sako, Absoliutas duoda mintį kaip kurti, o naujai kūrybai reikia ir naujos statybinės medžiagos. Tai tie baltieji kūnai ir yra naujos materijos, naujos sąmonės kūnai.
Kūrėjas toliau kalba: „ir aš pakitau. Manyje išsikleidė serafimiška sąmonė. Sako, nereikia prikurti naujų žodžių, tinka tie patys. Buvau arkangeliška sąmonė, vėliau elohimiška, o dabar serafimiška sąmone. Ji atspindi tretinės Žemės realybę. Serafimiškoje sąmonėje veiks stygų teorija, tai bus didžiausias skirtumas nuo kitų realybių. Ir dabar, mums gavus naujus kūnus, gausime ir naujuosius instrumentus, kaip save patirti naujose sąlygose. „
Supratau, kad savo kasdienybėje galiu save patirti su Didžiąja sąmone ir veikti su elohimiškos sąmonės Kūrėju. Bet turiu išmokti nesijausti arkangeliškos sąmonės būsenose, nes Kūrėjui būtų per sunku. Batukai spaustų. Šią akimirką turiu dvi esmines sąmones: Didžiąją sąmonė su visomis jos unikaliomis dalimis ir Naują sąmonę, veikiančią tretinėje Žemėje.
Mokytojai vėl sako: užfiksavusi savo Didžiąją sąmonę, tu tapai antrinės Žemės gyventoju. Suvokei, kas duoda įkrovas į žmogaus fizinę natūrą – tai įvaldytos duotybės. Besiskleidžiantys aspektai gali naudotis pačiomis įvairiausiomis duotybių kombinacijomis ir pati žmogaus kūryba tampa įvairiapusiška, bei daugiamatiška.“
Tai suprantu, kad jau į mus įeina nauja sąmonė su savo nauju subtiliuoju kūnu. Tai tikimybių erdvės procesai, o mums lieka įprasti gyventi su Didžiąja sąmone.
