Šiandien pirmadienis, tai natūralu, kad nuo ankstyvo ryto darau darbus, kurie jau buvo užsilikę, nepadaryti. Praėjus kelioms valandos pajaučiau, kaip išsukau skubos energiją, reikalavimo sau, kad privalau padaryti tą ir aną dar šiandieną. Palauk, galvoju. Taip negalima. Aš juk tiesiog gyvenu. Gyvenime kuriu. Juk neprivalau savęs įstumti į reikalavimų sau nuotaiką: skubėk, nepamiršk, privalai…
Aš kuriu Gyvenimą. Žinau, kad tai, kas turi būti padaryta, ir padarysiu. Bet juk nuotaika ir nusiteikimas gali būti kitoks: šiandien oras geras, tai su malonumu nueisiu patvarkyti gėlynų. Šiandien vakare vesiu pamoką – kaip gerai, vėl galėsiu susitelkti į bendrystę su subtiliais mokytojais ir pajusti jų skleidžiamą energiją. Šiandien turiu sukurti namų darbus grupėms – kaip smagu, kiek manęs laukia iššūkių sutelkti kūrybines energijas ne tik sau, bet ir kitiems žmonėms. Aš apie tai mąstysiu, jie apie tai mąstys, mintis jungsis prie minties ir kursis nauja kolektyvinė mintis, kuri, dar sutelkus į ją dėmesį, ir realizuosis gyvenime. Argi tokia kūryba gali spausti ir kelti nerimą? Žinoma, kad ne. O tai kodėl atsidūriau skubos energijose? Manau, kad iš seno supratimo, kad diena skirta planų įgyvendinimui. Planų daug, skuba atsiranda. O jei aš pagalvosiu, kad diena skirta – šios akimirkos kūrybai? Kaip tada pasijausiu? Gerai pasijausiu. Iš karto kūnas atsipalaiduoja (ir jau mažesnė rizika, kad nervai užsispaus ir ką nors pažeis), vidinė būsena irgi kinta – nebereikia pykti ant savęs ar kitų, kad gal ne taip įgyvendiname planus. Nėra planų – yra kūryba. Yra mano diena. Nebėra nei vakar, nėra nei rytojaus. Yra ši diena. Kūrėjas dovanoja šią dieną man. Amžinybės atžvilgiu kiekviena diena materijoje – tai Kūrėjo dovana man. Aš galiu ją kurti, galiu ją patirti, galiu joje augti ir stiprėti. Galiu patirti ir išmokti naujo. Daug ką galiu, kai prisimenu – ši diena man skirta ir nesumauk jos su savo skubos energija 🙂
Tada ramiai pagalvoju, o ką pirmiausiai galėčiau padaryti, kas man atrodo svarbiausia? Nes juk taip gali būti, kad Kūrėjas turės ir savų planų, ir aš visa ko neįgyvendinsiu per šią dieną. Tai geriausia pirmiausiai pasidaryti tai, kas tikrai reikalinga šiai akimirkai, o jau toliau galėsiu pasidėlioti laikus ir patikti tarpus netikėtumams.
Jaučiu kaip Kūrėjas šypsosi iš šių mano minčių. Džiaugiuosi, kad jaučiu Jo šypseną, nes per skubos energiją to tikrai nepajausčiau. Nebūtų laiko ir užspausta energija trukdytų pajusti Kūrėją. Jis jau kvatojasi… Įdomu, kodėl?
Sako, pasižiūrėsiu, kaip tau rytoj pavyks prisiminti suvaldyti skubos energiją.
O taip. Mes juk visi daug ką žinome, bet ar prisimename, kad taip reikia elgtis? Aš su savo atmintimi daug ką pamirštu, bet jei esu neįsitempusi, tai mano subtilieji draugai man paduoda mintį ar situaciją, kad prisiminčiau. O to, ką aš prikuriu netikslingai, dažnai ir nepavyksta atsiminti, nes subtilieji draugai puikiai užblokuoja atmintį, kad neveikčiau, kas yra netikslinga.
Gyvenimą visados aš pati kuriu. Tik yra skirtumas, kai jį sąmoningai kuriu su teigiamomis, tikslinėmis energijomis ir kai jį kuriu su smulkmenišku planavimu, savo egoistiniais norais ir skubos ar įtampos energijomis. Mokausi prisiminti atkreipti dėmesį į savo vidinę būseną ir pastebėti, ar esu lengvume, džiugesyje ar įtampoje, nepasitenkinime. Tiesiog mokausi ir kuriu naujus įpročius.
