Vasara – atostogų metas, net subtilieji Mokytojai sako, ilsėkis. Džiaugiuosi vidine tyla, džiaugiuosi ir išorine tyla. Saulė, daugybė paukščių sodyboje, užburiantis dangaus žydrumas … ir be galo daug vidinių procesų. Pati nieko nekuriu, neplanuoju, net neinu į mąstymą. Nes man sakė, atostogauk. Tai lieku stebėtoja. Atsisakau bet kokių savo norų, ką norėčiau išgyventi, suvokti. Darau tik vieną dalyką – ryte einu susitikti su Absoliutu. Juk aš Jo dar nepažįstu, tai patraukiu visas savo mintis, visus norus ir einu į susitikimą su Absoliutu. Kai kada nėra jokio žinojimo, kas vyksta, tik jauti, kaip galva plečiasi, mąstymo lauke sukasi srautai, jausmai visą begalinę erdvę aprėpia. Bet jokio aiškumo. Pabūnu tame jausme, pasižvalgau, ar tikrai Absoliutas nieko nenori perduoti, o kitų sąmonių informacijos nepriimu sąmoningai, nes man atostogos. Per atostogas turiu tik vieną siekiamybę – suvokti kaip per mane planuoja veikti Absoliutas.
Vieną rytą jaučiu, kaip salėje erdvė pakito. Mano bokštas, kuris turėjo 10 aukštų, pakito. Esu pasakojusi, kad toje vietoje, kur stovi salė, atskrido drakonas ir pastatė išminties bokštą, kurio pagrindą sudaro 5 D, ir kurio viršuje yra švyturys, simbolizuojantis 14 D. Tos vizijos įtakoti ir pastatėme salę, kur dabar vyksta Būties kūrybos mokymai. Ir štai, bokštas pakito. Atsirado 15 D. Galvoju: kaip gerai, bokštas paaugo, bet pastebėjau, kad jis nepaaugo, jis liko toks pats, nes iš apačios nusiėmė 5 D. Penktoji čakra, kuri iškleidžia penkiamatę erdvę, yra skirta Pakylėtųjų Valdovų kūrybai. Aš suvokiu, kad bokšto aukštai simbolizuoja mano veikimo amplitudę. Ilgą laiką gyvenime kūriau su Pakylėtaisiais Valdovais, jie skleidė savo palaikymo energiją ir palietė daugybės žmonių širdis. Bet gyvenimas kinta, progresas vyksta, ir atsiranda galimybė patirti daugiau. Ir jeigu jau atsiveria 15 D erdvė, vadinasi, nebegaliu suspausti savo sąmonės, kad ji veiktų žemesniame nei 6 D erdvė. O kaip tai pasireiškia praktikoje? Šis klausimas ir man iškilo. Atsakymą gavau kitą dieną, kurią skyriau savo naujų žemiškų aspektų suvokimui. Buvo be galo įdomu užduoti sau klausimą, kas yra šeima, draugai, kolegos naujoje realybėje. Daug netikėtų atsakymų gavau. Net septynias valandas dirbau su išsigryninimu, kas yra tikra, o ką pritempiu iš savo senosios patirties. Aš gi dabar turiu laiko, atostogauju, tai drąsiai galiu dirbti 7 val. prie to, kam kitu atveju neskirčiau tiek laiko. Ir tada pajaučiau, kad nebeturiu Mokytojo aspekto. Turiu mokymus, dėstau tiesas, o Mokytojo aspekto nebėra. Dar sudėtingiau buvo kitą dieną, kai iš širdies turėjau išplėšti viską, kas susieta su mokymu, mokykla. Absoliutas aiškiai pasakė: nedirbsiu su tavimi, kol mokymai, kaip tu juos supranti, tau bus labai svarbūs.
Gerai, kad atostogos, turiu laiko neplanuoti, nesvarstyti, ką ir kaip veiksiu vėliau. Leidžiu išimti viską, kas manyje gyva ir susieta su Mokytojo aspektu. Bokštas pakito, veikimo sfera pakito, galiu prieštarauti kiek tik noriu tam pokyčiui, bet faktas lieka faktu. To statuso nebėra. O kas lieka, arba, gal reiktų kelti klausimą, o kas atsiras?
O tada Absoliutas sako, važiuok į Druskininkus, į sanatoriją. Sakau, ačiū už pasiūlymą, bet tikrai nevažiuosiu. Darbo turiu mažai, namuose remontai, neleisiu pinigų malonumui. Man užtenka gerumo savo pievose, kupole. Nustebau, kaip griežtai pasakė: važiuok. Išvažiavom. Iš tiesų, po paskutinio apsilankymo Druskininkuose, sau pasakiau, kad daugiau ten nevažiuosiu, nes labai stipriai apsinuodijau maistu. O štai mes jau ir vėl Druskininkuose. Ramu, gera, atostogos. O per saulėgrįžą sąmonę pakylėjo taip aukštai, kaip niekad dar nebuvau patyrusi, ir suradau save. Tarp didžiulių šviesos būtybių sutikau mažą, sulinkusią, susiraukšlėjusią senučiukę. Ji sako, aš esu tavo 15 D aspektas. Tavo minčių ir jausmų egregorai, kurie gyvi tavo namuose, neleido man prie tavęs prieiti. Tavo įsitikinimų, siekiamybių laukai tiesiog blokuoja tai, kas turi ateiti. Todėl Absoliutas ir atsiuntė tave čia, kur nenorėjai atvykti. O tą nenorėjimo būseną sukūrė tau tikslingai, kad vėl neatkeliautum su kokias nors lūkesčiais. Ir, kai nieko nesitikėjai, susitikome. Ir galiu užtvirtinti tau, kad žinau, kaip reikia gyventi, kad atsidurtum šioje dimensijoje.
Puiku, ji žino kaip reikia gyventi, bet ar aš tai žinosiu? Kaip viską suprasti, jei negali pasinaudoti senąja patirtimi ir įprasta mąstymo forma. Kadangi nieko nežinau ir nieko nesuprantu, lieka vienintelis dalykas: būt atostogose nuo planavimų ir aiškinimosi, ir stebėti, ką parodys Absoliutas.
Vėl tylūs rytai kupole, kur sėdžiu ir stebiu, ar ateis mintis nuo Absoliuto. Neateis – eisiu į dieną daryti kasdienybės darbų, ateis – patirsiu, ir tik tada pagalvosiu, ką su tuo daryti. Ir atėjo. Atėjo aiškus žinojimas, koks yra mano naujasis statusas. Kai tai išgirdau, supratau, kad klausimų turiu labai daug, o atsakymo, su savo patirtimi, neturiu nei vieno. Vadinasi, vėl atostogos mano kūrybai. Už mane kuria Absoliutas, kaip Jis pasakys taip ir bus.
Vėliau įkelsiu aprašymą labai gražaus proceso, kuris matėsi labai realiai, aiškiai ir koks iš pirmo žvilgsnio nesuderinamas dalykas yra tarp vizijos ir naujojo mano statuso, pasakyto vizijos pabaigoje.
