Sudėtingiausia man šiuo metu išeiti iš savo minčių ir jausmų egregoro, kuris energiniame plane yra sukūręs labai stiprų mano praeities aspektą. Minčių ir jausmų egregorai nebūtinai blogi dalykai. Tai tiesiog, mano kasdienių jausmų ir minčių energinė sankaupa. Dalelytė po dalelytės įvairiausių patirčių, išgyvenimų sukūrė mane. Sukūrė mano vidinę būseną, mano siekiamybes, mano vertinimą visa ko, kas vyksta aplinkoje, mano reakcijas, elgseną, prisirišimus, įpročius. Šis vidinis mano turtas, kuris tiek laiko padėjo man kurti gyvenimą, dabar tampa tam tikra našta, trukdžiu.
Atsiveria nauji pojūčiai, naujos suvokimo galios, o mano senojo Aš egregoras sako stop, tu esi kitokia. Tu esi rami, kukli, kai kada nedrįstanti išsakyti savo teisybės, kai kada tingi, kai kada abejinga, žinoma, pakankamai dažnai ir darbšti, drąsi, pasitikinti. Mano draugystė su Pakylėtaisiais Valdovais labai pakeitė mano suvokimą apie gyvenimą, bet kartu jie keitė ir mano elgseną. Rimtis, susikaupimas, atsakingumas nuolat lydėjo mane. Pasimiršo vidinis lengvumas, džiugesys, laisvė kaliauti, patirti, bendrauti? Tiek metų Mokytojai sakydavo: nesiblaškyk, būk namuose, nes tave įtakoja aplinka ir tu gali nueiti nuo tiesos. Tu gi užrašai naujas tiesas, jos turi būti neįtakojamos tavo išorinių patyrimų, tai viską patirk tik per vidinį pasaulį. Tiesa, be galo gražūs vidinio pasaulio patyrimai, nei viena žemiška kelionė to negalėtų atstoti ir net ne apie keliones noriu kalbėti, bet apie tą vidinę laisvę judėti ir veikti, kaip nori. Ji buvo apribota. Daug kur negalėjau būti, ne vien dėl informacijos iškraipymo, bet ir dėl fizinių pojūčių, kuriuos sukeldavo energinių laukų neatitikimas. Blogai būdavo didelėse parduotuvėse, dideliuose žmonių susiėjimuose, koncertuose ir t.t.
Visa tai sukūrė rimtį. Kurti ir bendrauti tai man netrukdo, bet vidinė būsena pradėjo darytis per sunki. Daug mąstymo, daug vidinės rimties, atsakomybės. Visa tai pradėjo jaustis, kaip labai stora skara, kurią užsirišusi vaikštau karštą vasaros dieną. Suvokiu, kad turiu išeiti iš tos savo sukurto energinio lauko ir atsisakyti tų savo sąmonės dalių, kurios jau tapo nebetikslinės, nebeleidžiančios kurti naujose sąlygose. Net ir dabar, kai rašau, vis turiu pasistebėti ar rašau, ta naujoji aš, ar su savo prisiminimais nori pasireikšti senoji aš. Kai tik įsitraukiu į senosios aš būseną, tai ir nebepastebiu, kaip visa jau esu joje. Atsiranda įprotis gyventi su rūpesčiais, nepasitenkinimu, liūdesiu, sunkia atsakomybe ir t.t. Kai įsitraukiu į save senąją ir į savo senąją realybę, tikrai sudėtinga tinkamai vertinti, kas vyksta, kas mane įtakoja, kokia sąmonė manyje yra aktyvi. Prarandu stebėtojo poziciją, tuo pačiu prarandu ir kūrėjo poziciją. Tampu gyvenimo pasekmių auka, kuri taip ir nori savęs pagailėti. Todėl tvirtinu naujumo ašį rašydama apie tai, kas man visai nauja. Tarsi mažomis veiksmo dalelytėmis įmaterinu save naują. Kai esu stebėtoja, labai įdomu stebėti, kaip viena ir kita mano dalis norėtų dominuoti mano gyvenime. Jos abi turi vienodas teises į mane, bet aš pati savo apsisprendimo valia renkuosi būti naująja aš savo naujoje realybėje.
