09.08 buvome Druskininkuose. Naktį buvau būsenoje, kuri jautėsi labai praplėsta, bet kartu kažkur viduje. Prisimenu tik Džiaugsmo šūksnį, nežinau ar savo, ar ten buvusių Mokytojų: Žmogus gali tai suprasti. Suvokiu, kad kalba buvo apie pačią būseną ir tą erdvę, kurioje buvau. Jau grįžtant iš tos būsenos, nuaidėjo 14 D. Tai darau prielaidą, jof džiaugsmas kilo todėl, kad žmogus gali suvokti, patirti 14 D. Po tos nakties susirgome covid, matyt teko išdeginti viską, kas nereikalingo atšoko būnant toje būsenoje.
09.22
Skaudus patyrimas. Kilo noras rašyti knygą. Susirinkau priemones ir nuėjau į kupolą. Atsipalaidavau, pajaučiau kiek daug energijos ateina, vos įmanoma atlaikyti. Apsidžiaugiau, kad rašysiu, o iš tikro tai niekas nesirašė. Buvo šokas, neviltis, vidinis skausmas. Galvojau, kodėl yra troškimas rašyti, yra pojūtis kaip ateina stiprios energijos ir nesirašo. O kai tos energijos neišėjo į veiksmą, jos užspaudė tiek emocijas, tiek psichiką. Norėjosi viską mest, kilo begalinė neviltis. Vos atsilaikiau.
Vakare po pamokos labai prašiau Mokytojų, kad paaiškintų, kas vyksta. Ir paaiškino: dabar turiu du sąmonės kanalus. Pirmasis sąmonės kanalas turėjo vieną paskirtį per visus mano sąmonės lygius: rašyti ir skleisti žinią žmonėms. Todėl rašymas dominavo mano gyvenime ir tai buvo veiklų prioritetas.
Naujajame sąmonės kanale rašymas nedominuoja ir nėra pagrindinė užduotis. Kai suveikė pirmojo sąmonės kanalo siekiamybė, gavau impulsą rašyti. Nuėjusi į kupolą, atsipalaidavusi susiaktyvinau antrąjį kanalą, pasijautė labai stiprios energijos, bet jos nebuvo skirtos rašymui. Taip susikibirkščiavo esminės mano paskirtys ir mano psichikai bei emocijoms buvo labai sunku. Vėliau man parodė prisirišimo prie rašymo jėgą. Buvo labai sunku paleisti norą rašyti. Priėmiau prielaidą, kad galiu ir nerašyti (bent kol kas). Kai suvokiau, kas vyko, pasidarė lengviau. Jau maniau, kad sunaikinsiu save, o pasirodo, tik skirtingi sąmonės kanalai išspinduliavo savo paskirtis ir reikia žinoti, ką pasirinkti ir su tuo nauju pasirinkimu gyventi, nežiūrint į tai, kad senoji paskirtis labai patiko.
09.23 iškilo kita problema: nenoras dirbti su grupėmis. Buvau gavusi mintį, kad reikia ne tik vesti pamokas, bet dirbti su nedidelėmis grupėmis. Jaučiu, kad ne kompleksai, ne tingėjimas, žodžiu, ne žemiški reikalai sukelia tą nenorą, o kažkas giliau. Ir man parodė, kad senojo sąmonės kanalo aukštesnė sąmonė sukūrė manęs įvaizdį, kuris jai labai patiko, net pamaitindavo savo subtilųjį ego, man to net neįtariant. Įvaizdis, kad esu unikali, priimu Pakylėtųjų Valdovų laiškus, paliečianti daug žmonių, kurie siunčia man savo meilę, subtiliajam ego labai patiko. O darbas su grupėmis jau ateina iš naujojo sąmonės kanalo, vadinasi mano subtilusis ego negaus peno, mano senasis įvaizdis nebetenka galios ir reikalingumo. Tai naujiems darbas sukėlė tokį pasipriešinimą ir nenorą veikti, kad galėjau tai priskirti ženklui jog to daryti nereikia.
Labai svarbu suvokti iš kur ateina vidinis žinojimas, idėja, su kuria kursi savo dieną, nes ji gali ateiti tiek iš ego, tiek iš susireikšminimo minčių egregoro, tiek iš lūkesčių. Bet gali ateiti ir iš aukštesniosios sąmonės ir būti labai tiksli ir aiški. Žodžiu, kai susivokiau, kad nenoras dirbti su grupėmis ateina iš senojo sąmonės kanalo, nusiraminau ir suplanavau grupės užsiėmimų datas.
09.26 Vakare, medituojant kupole, pajaučiau, kaip link kupolo ateina trys Tibeto vienuoliai. Kai jie įėjo į vidų ir susėdo ant kilimo priešais mus su Virginijumi, suvokiau, kad viduryje sėdintis yra dabartinis Dalai Lama. Tiesa, gal negalima sakyti dabartinis, nes jis visados yra tas pats, bet, žodžiu, dabartinio Dalai Lamos šviesos kūnas. Dalai Lama sako: kai mokinys pasiruošęs, pas jį ateina Mokytojas. Aš atėjau pasakyti, kad išmokyčiau kurti mintį. Tyrą ir galingą mintį, kuri skleis virpesius pagrindinėms egzistencinėms idėjoms išlaikyti. Kursi mintį, kuri bus kaip ašis, ant kurios laikysis kitos žmogaus mintys. Ta kūryba vyksta mentaliniame lygmenyje, todėl mums nebūtina žemiškai susitikti. Tame lygmenyje kursis naujas pasaulis su nauja žemiška mintimi ir nauja žemiško mąstymo funkcija. Į tą lygmenį mane ir įves Dalai Lama. Kol jis gyvas, jis norėjo savo funkcijas toje veikloje perduoti man. Be to, jis atsivedė du vienuolius tam, kad jie su manimi susipažintų ir apie mane žinotų, kad ta žinia neišnyktų Dalai Lamai mirus. Pasakė vienuoliams, kad man perduoda savo žemišką patirtį, kuri reikalinga kuriant naują žemišką mintį.
Tai pasakius, jie visi išėjo. Buvo be galo gera jausti, kad yra šalia pusiau žemiškas Mokytojas, nežiūrint į tai, kad nieko nesupratau, kaip ta nauja mąstymo funkcija veiks ir kaip naują mintį teks kurti.
