Kas yra naujas matmuo, sunku apibrėžti jo pilnai neišgyvenus. Trimatis erdvinės struktūros pasaulis stipriai skiriasi nuo keturmatės erdvinės struktūros. Būdami trimatėje erdvėje galime svarstyti, analizuoti, kas yra keturmatėje, galime gauti žinučių iš Subtiliųjų Mokytojų, tačiau pats patyrimas vystysis palaipsniui – tik tuomet, kai gebėsime būti keturių matmenų erdvinėje struktūroje.
Mokytojai sako, kad į daugiau matmenų turinčią erdvinę struktūrą galime įeiti per fizinio kūno projekciją, panašiai kaip jie patys ateina į mūsų pasaulį per projekciją. (Apie laiko įtaką matmenų realybei kol kas nekalbėsiu, nes laikas pats turi savus egzistavimo principus.) Paklausius, kaip mes galime matyti Mokytojus savo vidiniu regėjimu žmonių pavidalu, jei jie yra didžiulės kosminės sąmonės, išsiskleidžiančios daugiamatėje erdvėje, jie atsakė paprastai – per projekciją. Jie sufokusuoja save į žmogui priimtiną projekciją. Kartais atsižvelgiama į kolektyvinėje sąmonėje įsitvirtinusius vaizdinius – kaip atrodo arkangelai, Pakylėtieji Valdovai, Išminties Valdovai. Kartais projekcija pritaikoma konkretaus žmogaus suvokimui.
Bet kuriuo atveju, man pačiai daug priimtiniau bendrauti su Mokytoju, kurį regiu žmogaus pavidalu, o ne drugeliu ar gėlės žiedlapiu. Tai leidžia užmegzti nuoširdų ryšį. Gali būti, kad kosminės sąmonės kai kuriuose pasauliuose turi ir konkrečias formas, panašias į žmogaus, tačiau dažnai jos pasirodo kaip geometrinės struktūros ar ūkas. Tokias formas mūsų protui sunku „apčiuopti“, neaišku, su kuria jų dalimi bendrauti, todėl nesusikuria nuoširdumas. O būtent nuoširdumas leidžia užmegzti ryšį. Todėl Subtilieji Mokytojai iš savo dominuojančios sąmonės formos sukuria projekciją, parinkdami žmogui priimtiną įvaizdį, atitinkantį trimačio suvokimo ribas. Mokytojas negali pasirodyti penkiamate ar šešiamate forma, nes mes vis tiek ją „suspaustume“ į trimatį suvokimą. Kol kas tai nėra blogai.
Jau kalbama apie tai, kad ir žmogus galės kurti projekciją į keturmatę erdvę. Fizinis kūnas tuo metu liks sustingęs akimirkoje, o projekcija veiks kitoje erdvėje ir kitame laike tiek, kiek reikės. Fizinis kūnas liks čia, o kituose matmenyse veiksime kaip tobula savo formos, pajautos ir suvokimo projekcija. Grįžimas į fizinį kūną jo nepažeis, nes veiksime tik per projekciją – nebus pažeista nei kraujotaka, nei emocinė būsena, nei psichika. Sugrįžus projekcija išsiskaido, lieka tik patyrimo atmintis. Naujų matmenų pasaulis leis fiksuoti matmenis žmogaus vidiniame kanale – sąmonės palaikomose dimensijose. Kuo daugiau patyrimo parsinešime, tuo kūrybiškiau dėliosime daugiamatiškumo matricas savyje.
Sąmonė palaiko dimensijas, o protas palaiko matmenis. Kai sąmonė vidinėje sferoje sumodeliuoja dimensijų veikimo principus, ji išskleidžia juos į išorinę sąmonės sferą ir perduoda Protui kaip faktą. Sąmonės viduje vyksta kūryba, o kai ši kūryba tampa realybe, ją perima Protas. Tada Protas aiškiai žino, kokie dėsniai parinkti, kokie principai veikia, kada ir kokiu metu geriausia sutelkti tam tikrus įvykius, kad žmogus galėtų visapusiškiau save išreikšti.
