Žmogus išlaiko tam tikrą savo gyvenimo vertės prasmę, bet jo sąmonė supranta, kad tai jau nebėra buvimo materijoje vertė. Tai sustojimas viename momente. Nesvarbu, kad žmogui ir jo sielai tai tūkstančiai metų, kosminei sąmonei tai – sustingimas laike ir erdvėje. Sustingus laike, nebegali patirti kitų erdvių, kitų pasaulių, kitokios kūrybos. Viskas ima suktis apie tą patį. Ir tada žmogaus širdis išgyvena depresiją. Gyvenimo prasmės praradimą. Žmogus ieško žemiškų priežasčių, kodėl jį užklupo beprasmybė. Ieško kaltų, galiausiai save nuvertina. Bet priežastis yra kita – sąmonė liūdi. Liūdi, kad jos kūryba užstrigo. Blogiausia tai, kad ji negali tiesiog pasitraukti iš kūrybos ir save realizuoti kitur.
Visatos virsmo dėsnis to neleidžia. Jei pasirinkai kelią taip save realizuoti, vadinasi, priėmei visus iššūkius kurti šioje būsenoje. Toks tavo pasirinkimas, tokia tavo gebėjimo įvaldyti materiją užduotis. Ir jos negali neatlikti. Turi suprasti, kaip išeiti iš tokios situacijos.
Grįžus į subtiliąją erdvę, mirus kūnui, su savos sielos sąmone (ar kita įaktyvinta savo sąmonės forma) einama į subtilios erdvės institucijas aiškintis, kada ir kur tu užstrigai taip, kad atmetei vidinio virsmo galimybę. Ir kai tai išsiaiškinama, kuriamos naujo įsikūnijimo galimybės, sudarant panašias strigimo sąlygas, kad žmogus galėtų jas įveikti ir peržengti savo sustingimo akimirką.
Taip siela kuria gyvenimo linijas naujam įsikūnijimui. Ji subtilioje erdvėje suranda tuos, kurie apsunkins jos gyvenimą, kartu leisdami išgyventi pasikartojančią situaciją ir suteiks galimybę jai pasikeisti, įvaldyti save, priimti naujus virsmo iššūkius. Žinoma, siela pasirinks ir tuos, kurie visada bus šalia – kaip palaikytojai, kaip geriausi draugai, į kuriuos visados galės atsiremti.
Ir jau virš tų programų kursis kitos programos. Bet jas jau kurs ne sielos sąmonė, o esybės sąmonė kartu su arkangelais, elohimais, serafimais. Jie kurs gyvenimo linijas, kurios skatins žmogų patirti gražius santykius, saugumą, lengvumą, o per tai atvers kelius ir į kūrybines erdves, į labai naujus patyrimus – tiek žmogui, tiek jo kosminei sąmonei.
Supranti, – dabar Kūrėjas kreipėsi į žmogų, – tu ir esi toje akimirkoje, kai išėjai iš savo sielos sukurtų gyvenimo linijų ir įžengei į naujas kūrybines erdves. Šioje kelionėje šalia tavęs buvo ne tik angelai, globojantys žmogų žemiškoje kasdienybėje, bet ir arkangelai, Pakylėtieji Valdovai, kurie su tavimi nuolat bendravo ir padėjo nukreipti tavo dėmesio energiją nuo žemiškų išgyvenimų į subtiliuosius išgyvenimus – į subtiliąsias jausmines ir psichines būsenas.
Tau, kaip žmogui, tai atrodo labai sudėtinga situacija. Tuo labiau, kad tu patyrei savo gyvenimo griūtį. O kas griuvo? Ar atkreipei dėmesį? Griuvo tai, kas tau padėjo būti stagnacinėje būsenoje. Tavo siela tas būsenas ir situacijas pati buvo sukūrusi, nes tik įveikus vienus iššūkius galima eiti prie kitų iššūkių, prie kitokių kūrybos galimybių.
Ir kai tai pavyko, subtilus pasaulis džiūgavo, o tavo žemiška širdis išgyveno griūties skausmą. O šią akimirką susitiko tavo kosminės sąmonės siekiamybė su tavo žemiškos sąmonės sukurtomis galimybėmis. Ir taip – šioje akimirkoje tu esi ties naujų galimybių riba.
Tavo širdis nenori šių galimybių. Ji jų nepažįsta. Ji daug metų gyveno sustingusio virsmo erdvėlaikyje, o dabar turi iš to išeiti. Nors tavo aiškus protas supranta, kad reikia rinktis naujus kelius, atmintis ragina pasilikti tame, kame buvai – tame, kas tau pažįstama, gal ir nelabai kokybiška, bet sava.
Bet aš žinau, kad tu vėl pasirinksi teisingai, kaip daug gyvenimų jau yra buvę, ir vėl ramiai žengsi į naujų galimybių supratimą ir jų pasirinkimą.
Tik šiandien yra sunku. Tik šiandien esi savo išorinio ir vidinio gyvenimo griūtyje. Tik šiandien kasdienybėje daugiau sudėtingų situacijų ir tik šiandien širdyje daug vidinio skausmo. Praradimo skausmo, nusivylimo skausmo.
Kodėl sakau – nusivylimo skausmo? Nes šią prabudimo akimirką Tao sąmonė supranta, kiek daug galimybių ji prarado, kiek daug naujų kūrybinių instrumentų ji neįvaldė savo laiku, ir ji pajaučia nusivylimą. O tuo tarpu tu, kaip žmogus, manai, kad šis nusivylimas yra tik todėl, kad tu kažko nesupranti, kad tu kažką neteisingai darai šią akimirką. Tačiau šią akimirką tu darai stebuklą – tavo sąmonė prabunda. Ji išėjo iš stagnacinės būsenos, kuri truko kelis įsikūnijimus. Po nusivylimo atsiranda susitaikymas: tegu būna kaip yra, esu beviltiškas kažką keisti. O tai reiškia, kad pagaliau išsilaisvinai iš savo amžino noro kontroliuoti save, kitus, net mane – Kūrėją. Prisipažindamas, kad esi beviltiškas, ir paleisdamas savo gyvenimo vadeles, atsiduodamas tiesiog gyvenimui, tu leidi savo kosminei sąmonei užpildyti tavo gyvenimą naujomis energijomis, naujomis gyvenimo gijomis. Tau, kaip žmogui, svarbu neužsibūti liūdesyje, svarbu neužsižaisti nepasitenkinime – kad gyvenimas nenusisekė, kad nėra teisybės ir t. t. Ir jeigu iš širdies atsisakai amžinos savo kontrolės, savo lūkesčių, savo žemiško proto sukurto tobulumo, tu atsiveri „netobulumui“. Atsiveri naujumui, kuris neatitinka tavo įsitikinimų apie gyvenimą. Atsiveri sėkmei, naujai pilnatvei.Į gyvenimą sugrįžta prasmė, džiugesys, žingeidumas, motyvacija kurti, veikti, patirti. Ir štai – tu esi tokioje akimirkoje.
Didinga akimirka. Ne veltui visas kūnas dreba, patirdamas nervinį šoką. Ne veltui protas spaudžia galvą, o širdis virpa. Tu transformuojiesi. Tavo gyvenimo sąlygos transformuojasi. Iš sąstingio energijų pereini į išlengvinto virsmo energijas. Kad ir kaip įvertintum šią situaciją – kaip nemalonią, sunkią ar nereikalingą – ji yra didžiulė pergalė tavo kosminės sąmonės atžvilgiu. Pergalė.
