Žmogus iš esmės turi paneigti save. Paneigti savo dabarties lūkesčius, paneigti žemiškus norus ir visiškai leisti sau transformuotis – išskaidyti savo energinį–informacinį lauką. Žmoguje nebeturi likti nieko iš to, kuo jis buvo. Kai kas šių frazių niekaip nesuvoks, tačiau yra ir tų, kurie tai jau išgyvena. Visiškas savęs išskaidymas yra kita esminė sąlyga po žmogaus Tyrumo ir Pagarbos Tiesai išgyvenimo.
Žmogaus kosminė sąmonė padėjo jam gyventi pirminėje realybėje, padėjo kurti antrinę ir tretinę realybes subtiliojoje erdvėje. Tačiau jau žinote, kad norint sukurti visiškai naują, tenka kai ką visiškai paneigti. Pavyzdžiui, kai formavosi Didžioji Sąmonė, žmogui teko paneigti sielos sąmonės galią ir prasmę. Vieni tai išgyveno lengvai, kiti taip ir negebėjo su tuo sutikti bei išsilaisvinti iš ryšių su sielos sąmonės pasauliu. Sielos sąmonė buvo esminė, kuriančioji sąmonė pirminėje realybėje ir tam tikra prasme tokia tebėra. Kitos, aukštesnės sąmonės padėjo transformuotis į Didžiąją Sąmonę, plėtė suvokimą, tačiau gyvenimo realizacijos galia buvo sutelkta būtent sielos sąmonėje. Išsiskleidus Didžiajai Sąmonei, realizacijos galia persikėlė į kvantinę sąmonę ir kvantinį Protą. Ateityje fiksuosis nauji sąmonės lygiai ir naujos Proto funkcijos.
Turėjau ir naują patyrimą, kuriame Maitrėja leido patirti jo Proto sferą. Tai begalinio didumo sfera, pilna taškelių, kurie, kaip supratau, yra Proto funkcijos. Tie taškeliai tarsi skendi erdvėje – sferos tamsiojoje materijoje. Maitrėja pasakė, kad galiu prisijungti prie tam tikro taškelio, prie konkrečios jo Proto funkcijos, ir mąstyti taip, kaip mąsto ta jo Proto dalis. Kol kas to dar neišbandžiau, tačiau tikiuosi, kad pavyks susilieti su jo Proto fraktalu, kad galėsiu jausti ir suprasti taip, kaip jis tai jaučia.
Kartu su kitokiu žvilgsniu į Protą atsivėrė ir nauji dėsniai. Kai kurie jų veikia ir kitose realybėse, tačiau, manau, skiriasi savo galia ir prasme. Pirminės ir antrinės realybės dėsniai labiau apibūdina žmogaus gyvenimą Žemėje, o tretinės realybės dėsniai atskleidžia žemiško gyvenimo jungtį su visatiniu gyvenimu. Šie dėsniai parodo, kaip žmogus daro įtaką Visatai ir kaip Visatos procesai veikia jį.
Teko prisiliesti prie Pažinumo dėsnio, Visatos garso, Algebrinio prisirišimo, Atsitraukimo, Iniciacijos (arba atspirties) dėsnio, Elipsės išsiplėtimo, Išvesties ir kitų, naujai skambančių dėsnių.
Laiko sąmonė skleidėsi su savo galimybėmis – kai laikas tampa pavaldus suvokimui, kai jis atsiveria kaip fraktalas arba intervalas.
Atsiranda daug naujų sąvokų, daug naujų krypčių. Kiekviename žmoguje aktyvinasi skirtingi sąmonės kanalai, ir jie atneša skirtingo pobūdžio informaciją, kurią vis tiek tenka apjungti į suvokiamos realybės visumą. Naujosios realybės kitiems žmonėms skleisės pamažu, per nuoseklų vystymąsi, ir tai tikrai užtruks laike. Tačiau man ir mano bendruomenei tenka tarsi šokinėti nuo vienos realybės patyrimo prie kitos. Tų realybių galimybių dažnai nepavyksta įsivardyti ir su jomis gyventi, nes tiesiog tam nesuteikiama laiko.
Manau, Kūrėjas nori išskleisti žinojimą, kad ir taip gali būti – kad gali egzistuoti daugybė realybių, kad jos kuria tikslinius, naujus matmenis dabartiniam žmogui, kad žmogus gali aprėpti beribes Visatos erdves ir į save bei savo gyvenimą pažvelgti kitu kampu. Kiekvienas pasiliekame nagrinėti tas temas, kurios rezonuoja, kurios širdyje pažadina motyvaciją patirti, išgyventi ir suprasti. Tuomet daugiau dėmesio ir laiko skiriame tam tikriems gyvenimo aspektams.
O man svarbu suvokti, kad gali būti kitaip, ir apie tai užsiminti jums. Tiesiog – gali būti kitaip. Aš galiu įsivaizduoti, kaip, tačiau tą įsivaizdavimą kuria dabarties patirtys. Galiu daryti prielaidas pagal gaunamas žinias, bet atėjus vidiniam patyrimui vėl supranti: gali būti dar kitaip.
