Vienu metu rašėsi tekstas romano stiliumi, nežinau ar tai taps knyga, ar ji iš vis dar rašysis, bet dabar su jumis dalinuosi, tai kas jau užrašyta ir tikiuosi bus ne tik įdomu, bet ir smagu jį skaityti. Net pavadinimo tam tekstui nesugalvojau, pavadinsiu tiesiog romanu. Jei kada jis užsibaigs, tai tada ir pavadinimą sukursiu. Smagaus skaitymo:
Eina žmogus mišku – jam gera pasivaikščioti gamtoje. Taip nurimsta širdies permušimai ir atsigauna protas. Kodėl kūnas taip stipriai reaguoja į susitikimą su Subtiliaisiais Mokytojais? Atrodo, jie egzistuoja tik pojūčiuose, tik vidiniame matyme, bet kūnui sunku išlikti ramiam ir stabiliam.
– O tu tiek neįsitempk, kai su mumis bendrauji, – išgirdo švelnų juoką žmogus.
– Kai pajauti mus, neregimas būtybes, esančias šalia, labai įsitempi. Išsigąsti, nes nesupranti, su kuo bendrauji. Išsigąsti, nes bijai prarasti ryšį. Išsigąsti, nes bijai blogai išgirsti, blogai interpretuoti gautą žinutę, bijai išsiblaškyti ir nutraukti kontaktą. Dėl šio nerimo tavo kūnas įsitempia. Protas pradeda panikuoti, širdis iš nerimo ima daužytis, o tu dar stebiesi, kodėl kūnui taip sunku, – vėl nusijuokė neregimoji būtybė.
Tiesa, ji buvo regima – subtiliai regima. Jos kūno forma priminė žmogų, tik buvo permatoma. Viduje spindėjo šviesos kristaliukai. Ji buvo „apsivilkusi“ suknele, kuri judėjo nuo menkiausio oro virpėjimo. Veido įžiūrėti nebuvo įmanoma, tačiau jautėsi, kaip ji šypsosi. Tos šypsenos žavesys sklandė ore.
Žmogus ir pats šyptelėjo, pajutęs šypsenos lengvumą. Tiesa, jis negebėjo pamatyti šios būtybės, bet jautė jos šypseną ir mintyse girdėjo jos balsą. O medžiai, gyvūnai, paukščiai ją regėjo. Jiems ji buvo matoma ir jaučiama. Žinoma, jie nesuprato jos minčių, bet regėjo švelnius judesius, matė švytėjimą ir jautė iš jos sklindantį ramumą.
Žmogus paklausė:
– O ką man daryti, kad taip neįsitempčiau ir ramiau reaguočiau?
Neregimoji būtybė vėl nusijuokė:
– Pratinkis. Dirbk su savimi. Pirmiausia – atsisakyk susireikšminimo, kad bendrauji su neregimo pasaulio būtybėmis. Antra – nebijok, kad nutrūkus pokalbiui mes dingsime. Tiesa, pokalbis gali nutrūkti ir dažnai taip nutinka, bet tik todėl, kad tu įsitempi. Tuomet iš savęs išspinduliuoji žemo dažnio vibracijas, o jų impulsai nebesugeba fiksuoti mūsų dažnio informacinių impulsų.
Kai pokalbis nutrūksta, mes gerai prisimename, kurioje vietoje jis nutrūko, ir susijungę kitą kartą galime lengvai jį pratęsti. Mes įeiname į tą laiką, kuriame bendravome, ir galime tęsti diskusiją. Tačiau žmogus dažniausiai jau būna pamiršęs, apie ką kalbėjome, jam susikaupia daug kitų klausimų, atsiranda nauji lūkesčiai, ir jis nebetęsia pokalbio senąja tema. Atmintyje lieka tik jausmas, kad ryšys nutrūko ir baimė, jog tai pasikartos.
Jeigu žmogus, kitą kartą susijungęs su Subtiliuoju Mokytoju, pratęstų pirminį pokalbį, jis nebijotų ryšio nutrūkimo. Jis žinotų, kad pokalbis tęsiasi ir visa žinutė bus gauta.
O juk pokalbis gali nutrūkti ir dėl išorinių aplinkybių: gali išblaškyti telefono skambutis, kito žmogaus klausimas, netikėtas garsas aplinkoje – tarkime, šaldytuvo burzgimas ir pan. Žmogus perkelia dėmesį į dirgiklį ir pokalbio srautas nutrūksta. Kartais gali atrodyti, kad lengvai atgaminsi kontaktą atlikęs nedidelį veiksmą, bet taip nėra – srautas nutrūksta ir jo atkurti gali nepavykti.
Supranti, kodėl reikia praktikuotis?
Kai jauti, kad Subtilieji Mokytojai yra šalia, pirmiausia pažvelk į savo kūną: pastebėk, ar ramus tavo kvėpavimas, ar veide yra šypsena. Kodėl šypsena tokia svarbi? Ji suteikia lengvumo jausmams ir kūnui. Tiesa, šypsena turi būti nuoširdi, tikra, net su lengvu humoru į save. Gali sau pasakyti: „Na ką, vėl bandai kalbėtis. Žiūrėk, neįsitempk – tai tiesiog paprastas bendravimas su draugais iš neregimos aplinkos.“
Žmogus mano, kad bendravimas su neregimomis būtybėmis yra itin unikalus reiškinys, kuris gali greitai išnykti ir daugiau niekada nepasikartoti.
Tiesa, anksčiau mes retai tiesiogiai bendravome su žmonėmis, nes nebuvo tokios siekiamybės nei mums, nei jums. Tačiau laikai keičiasi. Stiprėja minties galia. Stiprėja ne fizinė kūryba ir ne emocinių santykių kūryba, o minties kūryba. Mes kuriame per mintį, ir jūs tampate vis aktyvesni kurti per mintį. Vadinasi, sutampa mūsų siekiamybės su jūsų galimybėmis, ir mes kartu atsirandame kūrybiniame lauke.
Sakysi, kad žmonės visada kūrė mintimis, o aš atsakysiu – jie visada naudojosi jau sukurtų minčių lauku. Iki šiol tik retas žmogus gebėdavo įeiti į subtilių minčių erdvę. Tokius žmones vadinate išminčiais, genijais, atradėjais. O dabar ne tik visi galite įeiti į subtilių minčių erdvę, bet ir kurti naujas mintis, kurios gali realizuoti visai kitokį pasaulį.
