Kas trukdo kurti bendrystę su subtiliuoju pasauliu?
- Nuovargis, įtampa, skubėjimas patirti. Kuomet žmogus pavargęs, įsitempęs, jo energijos būna klampesnės, sužemėja, silpnėja intuicija, vidinis žinojimas, todėl subtiliam pasauliui tampa sunkiau perduoti informaciją, o ir žmogaus pastabumas, jautrumas jai būna sumažėjęs, todėl svarbu stebėti savo fizinę, emocinę ir mentalinę sveikatą, o pavargus būtina atsipalaiduoti, pailsėti. Skuba patirti dažnai veda į paviršutiniškumą ir dvasinį godumą.
- Ribojančios, netikslinės, neigiamos mintys, jausmai. Įvairioms sąmonėms reikia mūsų energijos, tačiau tik nuo mūsų priklauso, su kuo bendradarbiausime ir kursime. Kokios mūsų mintys, jausmai – tokią energiją ir pritraukiame, todėl labai svarbu neužsilaikyti netikslinėse mintyse, liepti joms pasitraukti, valingai keisti jas į tikslines, o jei nepavyksta pačiam susitvarkyti, kviestis subtiliuosius mokytojus, Kūrėją į pagalbą.
- Lūkesčiai, kategoriškumas, nuostatos, prisirišimai prie būsenų. Jei susikuriame lūkestį, kaip turėtų vykti bendravimas su subtiliuoju pasauliu, arba laikomės įsitikinimo, kad „nieko nesuprantu, nejaučiu, negaliu“, tuomet patys užsiveriame nuo galimos informacijos, apribojame bet kokias pasireiškimo galimybes. Mes tarsi stojame aukščiau ir sakome: turite su manimi bendrauti va taip, arba užtrenkiame duris tiems, kas norėtų pro jas įeiti, bet negali, nes subtilus pasaulis niekada neveikia prievarta. Kategoriškumas nėra žinojimas, nėra tiesa, tai tik proto ir siauro pažinimo pinklės, laikančios mus susisvarbinimo gniaužtuose. Atsivėrus suvokimui, kad gali būti visaip, atsiveria ir galimybės.
- Netikėjimas, nepasitikėjimas, baimės ir neįsitraukimas. Dažniausiai fiksuojamos baimės buvo: autoritetų baimė, baimė apsikvailinti prieš juos ir bendražygius, baimė būti savo tiesoje / tikrume, baimė suklysti, atstūmimo baimė, baimė išprotėti ar būti paveiktam. Visos jos stabdė įsitraukimą ir mažino bendradarbiavimo galimybes. Tačiau pabandžius pasitikėti, tikėti, ir bandymo būdu pasitikrinant, peržengusiems baimes atsivėrė galimybėms – ir jų augimas buvo įspūdingas. Rezultatas ir pokytis tapo kur kas greitesnis, nei slepiantis, neigiant ar abejojant. Pasirinkti tikėti, pasitikėti ir veikti yra valios išreiškimas, o ne kitaip.
- Vertinimas, lyginimasis su kitais, savikritika, konkurencija. Vertina bei lyginasi protas. Subtiliojo pasaulio suvokti vien protu nepavyks, nes protas dirba tik su buvusiomis patirtimis, informacija gauta iš jų, o subtilusis pasaulis veikia naujume, iš ateities, todėl vertinimas taip, kaip mes jį suprantame, tampa netikslingas. Vietoj to geriau pasirinkti išjausti, išbūti, o tam reikia atsiverti viskam, kas vyksta, be vertinimo, bet blaiviu protu stebint procesą. Atsivėrus bendrystė prasideda.
- Negebėjimas suformuluoti klausimų, apsiribojimas minimaliu atsakymu. Subtilus pasaulis dažnai mums kalba nuotrupomis, simboliais, todėl labai svarbu nagrinėti gaunamą informaciją, klausti, kur ji mus veda, ką reiškia, ką svarbu parnešti kaip žinią, kaip galėtume tai įmaterinti. Kai yra klausimas, visada būna ir atsakymas, tik ne visada iš karto.
- Priklausomybė nuo komforto būsenos. Kuomet man gerai, kam ką nors keisti? Tai prisirišimas prie patogumo, bet, kad ir koks jis būtų patogus, laikui bėgant, tampa stagnacijos rezultatu. Norint patirti naujumą, reikia į jį eiti ir nebijoti, kad bus blogiau, nes mes net nežinome, koks gerumas mūsų laukia ateityje.
- Netinkamas laiko ir veiklų planavimas, prioritetų neturėjimas. Pastebėjome, kad jei neplanuojame laiko pabuvimui ramybėje, tyloje, susijungimui su subtiliuoju pasauliu, tai to laiko ir nelieka, nes visi kiti rūpesčiai ir darbai užpildo dieną. Todėl svarbu skirti tam tikrą laiką dienoje bendrystei su savimi ir subtiliąja erdve, pasirinkti tai kaip prioritetinę veiką. Kiek įdedame į santykį su savimi ir Dievu, tiek jo ir turime.
- Tinginystė, atkaklumo stoka. Ką jau čia bepridėsi… Nėra veiksmo – nėra ir rezultato. Veiksmas yra tikėjimo patvirtinimas realybėje. Mes visi, vienokiu ar kitokiu būdu, kažkada išjautėme ar girdėjome Kūrėjo ir subtilaus pasaulio balsą, jautėme vedimą per gyvenimą. Dar prieš gimdami, tikėtina, buvome apsisprendę drauge su Kūrėju ir savo bendražygiais kurti naują realybę. Dėl to ir esame čia, kur esame, ieškome, mokomės, stebime ir tikime, kad kasdien sukursime geresnę savo pačių versiją nei buvome vakar, taip prisidėdami prie laimingų žmonių pasaulio kūrimo, nes jau kuriame ne vieni, o su subtiliuoju pasauliu.