Kaip gerai, kad Tinklaraštį pradėjau rašyti nuo akimirkos, kai pradedu pažinti save naują ir mokausi kurti. Kodėl tai gerai? Nes kitu atveju jau manyčiau, kad ruošiuosi išeiti iš gyvenimo. Neįtikėtinai keistas šis pusmetis, kartu ir nelabai smagus. Visos vizijos rodo, tik apie išnykimą. Suprantu, senoji realybė nueidinėja, nauja kuriasi. Teoriją aš tai žinau, bet neįtikėtina suvokti kaip tai vyksta realybėje. Ir tik tai, nuo ko pradėjau Tinklaraštį man padeda suvokti, viskam mirus iš ko susidėjau aš, kaip Violeta, liks kažkas naujo. Apie tuos matymus, kas vyksta per pusę metų, aš vėliau pakalbėsiu, dabar noriu pakalbėti, kas vyko vakar ir kokį suvokimą gavau šiąnakt.
Aš kartu su savo komanda vedame „Būties kūrybos“ mokymus. Tai su viena grupe, tai su kita susitinkame Būties kūrybos namuose ir turime gyvus susitikimus. Vakar dienos susitikime manęs neturėjo būti, nes tai Lolitos ir Virginijaus (mano vyro) užsiėmimas. Bet šeimos reikalai taip susiklostė, kad Virginijus liko Vilniuje, o aš grįžau padirbėti vietoj jo. Vyko švelnūs, gražūs procesai. Atsivėręs regėjimas leido matyti žmonių tam tikras savybes, besikuriantį proveržį. Susitikimo pradžioje pajuokavau, kad „išsprogdinsim“ proveržį. Kiekviename kalbintame žmoguje mačiau tam tikras savybes, kaip naujai besikuriančias, kaip besiskleidžiančias. Procesai vyko savo eiga, jie man patiko, pasidžiaugiau gražia diena, o naktį atėjo suvokimas, kas vyko.
Yra literatūroje minimi tokie žodžiai: “pasiekimų momentumas“. Tai gerosios energijos sankaupos, kurias Pakylėtieji Valdovai dažnai dovanoja žmogui dėl jo asmeninio proveržio. Ne vieną kartą esu gavusi pasiekimų momentumą iš Maitrėjos, Sanat Kumaros ir kitų Pakylėtųjų Valdovų. Pasiekimų momentuma sukaupia ir žmonės, tik jis naudojamas žmogaus tolimesnei evoliucijai, kitiems įsikūnijimams ir tik išimties atveju gali būti dalis tos energijos perduodama kitam žmogui. Bet tai nevyksta vardan žmogaus noro, tai vyksta tik su Kūrėjo leidimu.
Ir naktį man Kūrėjas sako: „matei, kaip gražiai išdalijai savo pasiekimų momentumą. Ar pastebėjai, kad kiekvienam žmogui atidavei labai skirtingą savo savybę: vienam begalinio grožio supratimą, kitam mąstymo įdomumą, dar kitam palaikymo energijas, kurios kaip ugnikalnio išsiveržimas pereis per tą žmogų ir sustiprins kitus. Kitam bendruomeniškumo ir mokymo galią, dar kitam energingą veikimą kasdienybėje, gebėjimą apjungti daug skirtingų mąstymo taškų į visumą. Kiek buvo ištarta žodžių, tiek sąmoningai perduota energijos. Tavo pasiekimų momentumas. Ir ne kažkokia dalis, bet visiškai viskas. Savybės, gebėjimai, atsakomybės atiduota visiems, kurie buvo tą akimirką šalia ir kai kam, ko nebuvo šalia, bet kas tikėjo tavimi ir atvirai palaikė per tave einančią tiesą.“
Net, kai išėjau iš salės, nes po energijos atidavimo buvo sunkoka išbūt nenualpus, tai ir Lolitos (ji toliau vedė užsiėmimą) palaikymo, globos energiją nesąmoningai perdaviau kitam žmogui.
Meditacijos pabaigoje salėje esantiems dar buvo ištarti žodžiai: „dabar jūs įrodinėsite, kad realybė keičiasi, tai dabar jūsų darbas ir pareiga, ne Violetos.“
Maniau, kad tie žodžiai tik pasakymas, kad nuima nuo manęs dalį darbo ir atsakomybės, nes kai kada per sunku ne tai kad būt toje tiesoje (joje gera būti), bet kitiems įrodinėti, kad tai tikra ir labai svarbu. Bet, pasirodo, kad iš tikro nuėmė tą įpareigojimą.
Aš dabar jaučiuosi visiškai nuliniame taške, nes nuo mokymų patraukė, nuo sesijų patraukė, net neleidžia pamastyti, ką turėčiau veikti gyvenime.
Mačiau viziją kas esu, bet nežinau, ką veikiu, kad galėčiau išsilaikyti žemiškame gyvenime.
Vizijos dėka namuose sūpynes perkėlėme į kitą vietą, ne dėl to, kad vaizdas iš ten būtų geresnis ar žmogui patogiau prie jų prieiti. Ne, ta vieta turi aiškią savo paskirtį. Tai susikirtimas dviejų pasaulių: ugninio ir žemiško. Tame taške pasauliai persipins, paduos vienas kitam patirties ir žinojimo, tada vėl kiekvienas grįš į savo erdvę, savo veiklą, savo kūrybą.
Taip, kaip jau pusmetį matau savo gyvenimo absoliučią griūtį, taip dabar matau vizijos nuotrupas, kas vyks toliau. Bet apie ateities vizijas nekalbu, kalbu apie tai, kas jau dabar vyksta.
Kėliau klausimą, kodėl netikėtai miršta man artimi jauni žmonės. Dabar suvokiau, kad jie išneša dalelę manęs. Ir žinau, kokio žmogaus mirtis simbolizuos mano fizinės substancijos mirtį.
Praėjusi kartą, kai rašiau žinutę apie naujos minties svarbą, sakė, kad naujos minties suvokimas ir gyvenimas pagal ją yra vienintelė mano išlikimo sąlyga. Nes mintis realizuoja gyvenimą. Senų minčių, senų jausmų ir visos patirčių sankaupos nebeturiu. Nebeegzistuoju. Ir tik nauja mintis leis vėl sutelkti save į fizinę plotmę. Ir labai labai džiaugiuosi, kad jau esu suspaustos energijos Taškas materijoje. Aš jau egzistuoju materijoje, o per naujus jausminius pojūčius ir naują mintį, save sukursiu. Sukursiu savo naujas dimensijas, naujos materijos substancijas. Įmaterinsiu save. Tai reiškia – būsiu gyva.
