Gyvendamas tretinės realybės prieangyje, jau supranti, kad vidinės patirtys tau tampa tokios pat svarbios, kaip ir žemiškos. Vidinės kelionės leidžia įsiterpti į bendrąją erdvę, matyti, kaip kuriamos jausenos žmogui, kaip sutraukiamos energijos naujoms substancijoms, kaip galima keisti kolektyvinę mintį ir perprogramuoti siekiamybes. Tai nebėra susieta su vienu žmogumi – tai susieta su visa žmonija. Tokia kūryba pirmiausia kuria visuomeninę pažangą.
Supranti, kad žmonijai gali suteikti daug daugiau naudos, kurdamas subtiliojoje erdvėje, kurią tau atveria tiek mūsų Visatos Kūrėjas, tiek kiti Kūrėjai.
Jei antrinėje realybėje labai svarbus buvo gebėjimas valdyti dėmesio energiją, tai tretinėje realybėje aiškiai suvoki, jog gyvenimo sėkmę pirmiausia kuri subtiliojoje erdvėje, o nauda žemiškam gyvenimui ateina kaip natūrali vidinės kūrybos pasekmė. Tai visiškai nauja galimybė žmogui. Gali būti, kad kai kurie žmonės taip gyvena jau seniai, tačiau man tai nauja ir neįprasta patirtis. Tenka jausti, kaip lūžinėja protas – jis priešinasi tokioms žinioms, nes jas priėmus tektų kitaip gyventi. Tuomet palaukiu, kol protas nurimsta, ir vėl žengiu į patyrimą. Kai riba peržengiama, pasidaro lengviau, bet iki tol tikrai būna sunku.
Mokytojai mus jau gerai pažįsta. Jie net nebepaduoda jėgos, kol pats nepadarai žingsnių. Jie mato tavo vidines galimybes, tu pats jas matai, esi pasiruošęs jas priimti, tiki, kad taip darysi, bet ateina akimirka – ir viską paneigi, pasitrauki. Kaip tada jaustis Mokytojams, kurie sukuria lengvesnes gyvenimiškas situacijas tam, kad galėtum kurti subtiliojoje erdvėje, o tu to atsisakai? Taip nuvertini ir jų darbą, kurio dėka tau buvo suteikta galimybė patirti.
Todėl palaikymas ir sėkmė ateina tuomet, kai savo veiksmais įrodai, kad iš tiesų tai darai. Manau, ir patys esate patyrę situacijų, tiek subtiliuosiuose procesuose, tiek žemiškame gyvenime, kai sau sakote: „Na, jau tikrai tikrai tai darysiu“, o kai ateina laikas veikti, randate priežasčių nedaryti arba net nuvertinate savo planus sakydami: „o kam to reikia?“
Maitrėja mano sąmonėjimo kelio pradžioje labai aiškiai pasakė: neklausk, kam to reikia. Matyt, jis matė, kad visumos dar nesuprasiu, o trumpai to neįmanoma paaiškinti. Jei vidumi žinai, kad reikia – vadinasi, reikia. Neleisk protui ar tingėjimui sustabdyti savo virsmo. Prie to stabdymo, žinoma, prisideda seni įpročiai, senoji kolektyvinė sąmonė, kitų žmonių įsitikinimai ir netikslinės sąmonės. Tačiau valia ir apsisprendimo galia daro stebuklus.
