Vyksta tokie sudėtingi procesai, kuriuos paaiškinti darosi vis sunkiau. Prieš prasidedant meditacijai atėjo pranešimas su tiksliais nurodymais, ką man ir Virginijui daryti: aš turiu praeiti pro duris, pro kurias niekas nėra įėjęs, arba yra įėjęs, bet negrįžęs. Sako, nesijaudinkite yra sukurta visa apsauga, šalia bus Maitrėja, grįši. Ir tada išdėsto visą proceso eigą minučių tikslumu: aš einu atsigulti ant sofos ir ramiai išguliu 15 min., po to turi ateiti Virginijus, uždėti ranką ant manęs ir tarsi pabudinti. Jis uždeda savo rankas ant mano galvos ir jas palaiko 10 min., tada vėl palieka mane vieną 15 min. Tam laikui praėjus mane pakviečia keltis ir aš einu statyti paveikslą – dėlionę, kurią vakar pradėjau statyti. Rinkti dėlionę turiu iki 12 val. ir tik tada jau galiu kalbėti ir mąstyti. Iki tol, tiesiog stebėti ir nieko pačiai nekurti.
Lygiai 11 val. atsiguliau ant sofos, Virginijus išėjo į savo kambarį. Vizijoje pamačiau kaip tamsioje erdvėje tarsi su lazeriu išpjauna duris. Niekur nemačiau Maitrėjos, bet iš tikro be durų daugiau nieko ir nemačiau, tik tamsą. Pro jas einant pasijutau, tarsi, išeičiau iš visatos erdvės. Susivokiau, kad iš Būties įeinu į Nebūtį. Nenuostabu, kad niekas iš jos nebegrįždavo. Mane perspėjo, kad turiu visą laiką būtį sufokusavusi dėmesį į tai, kas vyksta, o ne į savo pasvarstymus. Įėjusi į Nebūtį pajutau lengvumą, džiugesį, malonumą. Negaliu sakyti, kad būčiau jautųsi kaip išsiskaidžiusi ar formoje. Niekaip savęs nejaučiau. Buvo tik maloni būsena. Nebuvo ir minčių. Tik akimirkai prabėgo melsvo Mėnulio spindesys. Akimirkai pastebėjau kalnus, gal Himalajų, bet prisiminusi, kad turiu išlikti sukoncentravusi dėmesį į būseną, vaizdinius nutraukiau. Praėjus 15 min, atėjo Virginijus. Jis sekė laikrodį. Kai jis uždėjo rankas man ant galvos, aš pamačiau Saulę. Didelę ir iš arti. Tarsi per Saulę įeičiau į Būtį. Jei per Mėnulio simboliką įėjau į Nebūtį, tai per Saulę – į Būtį. Kai praėjo 10 min ir Virginijus, patraukęs rankas, išėjo, o aš iš karto pamačiau Žemę. Suvokiau, kad jau grįžtu į žemiškąją erdvę. O kai jau išėjau statyti dėlionės, tai grįžau į save.
Būnant Nebūtyje į mano ketvirtą čakrą įsidėjo stiklinis, nelabai apvalus kamuolys. Gal krištolinis ar kristalinis, skaidrus, bet neatspindintis šviesos. Aiškiai supratau, kad tai Absoliuto dalis. Absoliutas mano kūne, materijoje. Kai antrame etape Virginijus laikė rankas ant galvos, tai pastebėjau kaip tas Absoliuto kamuolys paduoda impulsus į mano smegenis. Tarsi įvyktų sinchronizacija tarp to kamuolio ir mano smegenų. Norėjau sau įvardyti, kad gal kvantinis protas aktyvinasi, bet jaučiau, kad tas apibūdinimas netinka. Kai kontaktas įvyko, tai žydros srovelės iš manęs pradėjo tekėti į Virginijų. Po viso proceso dar aiškiai pajaučiau, kad psichinės sistemos nebeturiu, liko tik logika.
Ir tada jau daug kas susidėliojo į savo vietas.
Kai Kūrėjas paprašė Absoliuto padėti jam pagreitinti Visatos virsmą, tai procesai nevyko tik dėl Kūrėjo. Absoliutas pasakė, kad išsiskleidus naujam Kūrėjo sąmonės lygmeniui ir susikūrus naujai realybės formai, Jis pats įžengs į materiją. Bus žmogus – Absoliutas.
Absoliutas išpildė savo pažadus, Jis sufokusavo šviesos diodus, tai buvo iš Nebūties parneštas šviesos diodas, kuris savo daugiamatiškume vis kitas prasmes turėjo, bet jis kardinaliai pakeitė žmogaus realybę. Tada Absoliutas pradėjo kurti planus, kaip įeis į materiją.
Procesas įvyko. Mano sąmonės kanale yra 99,99% Absoliuto ir 0,01 % kosminės sąmonės.
Pirmajame pranešime dar buvo sakoma, kad kardinaliai keisis mano požiūris į gyvenimą, mano mąstymas, mano vertybės, darbai, prasmė. Liks tik stabili logika, visa kita keisis. Mano valios nėra, kaip ir mano asmeninių siekiamybių. Aš pati būsiu kita ir su kitomis būsenomis.
