Praėjo kelios dienos, kai neregimoje erdvėje jautėsi tyla. Jei iš pradžių žmogui labai nepatiko naujieji svečiai, tai dabar jam jau pasidarė liūdna be to šurmulio.
– Tai tu apsispręsk, nori su mumis bendrauti ar ne? – išgirdo smagų vidinį balsą.
Iš karto žmogui širdis atsigavo. Vis tik, kaip stipriai jis pasiilgo tų balsų. Net keista – atrodo, prieš kelias dienas nenorėjo jų girdėti, o dabar tai jau patys brangiausi balsai.
– Aš jūsų jau pasiilgau, – nedrąsiai tarė žmogus.
– Žinau, – atsakė vidinis balsas. – Pasitraukėme, leisdami tau pačiam pajusti, kaip vis tik tau svarbu su mumis bendrauti ir kaip ilgai to laukei. O dabar tikiuosi, kad atsakingai žiūrėsi į mūsų bendrystę ir įsiklausysi į žinias, kurias norime tau perduoti.
– Tikrai taip. O kaip man pasiruošti? – paklausė žmogus.
– Tau nereikia ypatingai ruoštis. Mes jau esame čia ir stebėsime tavo gebėjimą priimti žinutes. Dažnai žmogus mano, kad negeba girdėti subtiliosios erdvės, kai ryšys nutrūksta. Iš tikrųjų mes patys dažnai pasitraukiame nuo žmogaus, nes matome, kad jo protas prieštarauja žinutei ir reikia laiko, kol ta žinutė bus ramiai priimta. Tada kiti subtiliosios erdvės darbuotojai sukuria žmogui situacijas, kad jis galėtų kitu kampu patirti naująją žinutę. Gal suorganizuoja susitikimą su žemiškais draugais, kurie ta tema prakalbs, gal paduoda tekstą paskaityti, gal pokalbį kur nors išgirs.
Mes apie žmogų matome daugiau, nei jis pats save supranta. Jo pasąmonė greitai blokuoja žinutes, kurios prieštarauja jo įsitikinimams ar pažadina skaudesnius prisiminimus. Taip pat yra žinučių, kurių kūnas sąmoningai nepriima, nes žino pasekmes. O tos pasekmės gali būti įvairios: nuo energetinės perkrovos iki supratimo, kad su naujomis žiniomis reikės ir kitaip gyventi, o tai nėra labai smagu. Vėl daug kas gyvenime keisis, vėl iširs buvęs gyvenimo modelis. Tai stebėdami, mes laukiame. Kartais paduodame žinutę, kuri žmogui labai neįprasta, ir pasitraukiame. Leidžiame jam susigyventi su ta tiesa. Leidžiame jam nurimti ir pačiam pagalvoti apie ją – ką ji gali reikšti, kodėl ją išgirdo, apie ką ji jam. Kai žmogus pats analizuoja išgirstą žinutę, jis savyje atrakina ir daugiau suvaržymo blokų. Jei mes tik paduotume žinutes, paprastesnes jis lengvai priimtų, sudėtingesnes atmestų, bet nebūtų asmeninio sąmonėjimo. O kai paduodame žinutę ir pasitraukiame, žmogus pradeda analizuoti ir supranta, kiek daug naujų dalykų gali patirti bei sužinoti.
Mąstymas yra labai svarbi funkcija sąmonėjimo kelyje. Žmogus ne tik išeina iš savo kategoriškumo, nuostatų ir apribojimų blokų, bet kartu aktyvina ir smegenų neuronų jungtis, kad atsirastų įprotis mąstyti naujomis temomis.
