Ar reikia pažinti tai, kas jau buvo? Sakyčiau sau, kad ne, nereikia, vėl Kūrėjas sakys, kad po praeitį vaikštau, bet kaip pažinti, kas esu dabar? Ir kodėl pradedu nuo savęs? Gal vis tik geriau susitiekti, kas yra aplink. Bet problema tame, kad tai, kas yra aplink priklauso nuo to, kaip tą aplinką suvoki. Vadinasi, tenka pradėti nuo savęs.
Jei prieš kelias dienas save jaučiau tik kaip Tašką be jokios minties virpėjimo, tai šiandien jaučiu okeano judėjimą. Pati okeano jėga dar labai toli jaučiasi, bet švelnūs tos jėgos atgarsiai pamažu paliečia mane. Kas tai?
Mano jausmai. Jie tarsi galaktika sukasi erdvėje, bet kol kas manęs dar nepaliečia. Tarsi sakytų: pažink, prisiderink, įsileisk.
Matau daug geometrinių formų tame jausmų okeane. Galbūt, kitaip neįmanoma jų suvokti? Juo labiau susitelkiu į tą geometrinių formų okeaną, juo darosi lengviau. Jau nebestoviu šalia, jau pasineriu į jų pažinimą. Lengva, gera, švelnu.
Matau kaip į rankas paimu vieną geometrinę formą, o ji sako, pažink mane. Jos kaip snaigės sukasi delne ir dainuoja: pažink mane, pažink mane.
Paleidžiu formas ant Žemės ir pakeliu akis aukštyn.
Man, iš ten, aukštai, ir sako: naujus žemiškus jausmus tu pažinsi su laiku. O štai čia, žvelgdama aukštyn, prisilieti prie to, kas tau nebuvo suvokta.
Iš karto klausia, matai aukštai, o kur jauti jausmą kūne? Atsakau: jausmas yra galvoje, pakaušyje. Sako, prisimink, ką tai tau simbolizuoja? Man jausmas pakaušyje simbolizuoja pakitusio Kūrėjo sąmonės susiliejimą su mano dabarties fizine struktūra.
Taip, sako. Jeigu tai tau simbolizuoja pakitusią Kūrėjo sąmonės substanciją, tai suprask, kad ir tavo substancija pakitusi.
O jei pakitusi, vadinasi labai daug ką teks naujai suvokti, pajusti ir įvertinti. Pažinti.
Matau save pasimetusią: ar aš tikrai noriu būti ta pakitusia substanciją? Vidus šaukia: noriu. Žemiškas būdas sako, kažin, ar tikrai to reikia. Bet aš jau seniai apsisprendžiau – pažinti. Tai neriu į tą jausmo pažinimą, tiek žemiško, geometrinių formų žaismą, tiek ir nežemišką, gilią, į visa ką įsismelkiančią naują substanciją.
Ir pamatau mintis. Vienos tokios lengvos, jaučiasi, kaip jas įgyvendinsiu be sunkumo, tiesiog dirbdama, veikdama, bet ten aukštai, jaučiasi, labai kieta mintis. Kas tai? Jei į jausmus pasinėriau ir buvo lengva jas patirti, tai mėginsiu pasinerti į tą kietą mintį.
Ta kieta mintis man pasirodė kaip kosminė stotis. Ji pamažu sukasi erdvėje, kietos struktūros, galinga, vos juda.
Girdžiu kaip sako man: norint atverti šias mintis, turime pasitikėti tavo kalba, tavo sprendimais, tavo pasirinkimais. Savo gyvensena turi suteikti mums pasitikėjimą. Bet daug ko dar nepadarei, kad galėtume atverti tas mintis.
Ko nepadariau? Sako, darai, bet trūksta įgūdžių suprasti tas mintis. Ieškok, ką jau gali įvaldyti, bet vis dar atitolini tai, nepasineri į tai.
Kas tai? Sako, tai žmogaus gebėjimai. Juos tu privalai įvaldyti. Kaip kosminė sąmonė, tu išmintinga, bet juk esi Žemėje ir kinti materijoje, tai laikas įvaldyti naujus, materijai skirtus įgūdžius. Ir naujieji įgūdžiai taps savaime suprantami įgūdžiai, lengvai keičiantys realybę. Sako, mokykis atsiverti naujiems jausmams, tegu jie būna jėga, į kurią įsilies nauji įgūdžiai.
Iškilo mintis apie Atsakomybę. Naujieji įgūdžiai, kad ir kokie jie bus, suteikia galią. Kada ir kaip tuos įgūdžius panaudoti? Ir kokie tie įgūdžiai apie kuriuos žinau, bet nedarau?
Išėjau pasivaikščioti ir „netikėtai“ atėjo mintis. Kas kuria realybę? Mintis. Mintis kartu su ją palaikančiu jausmu. Tai ko aš neįvaldau? Savo minčių. Ne tik žodžių, jausmų, bet ir minčių. Neturėtų būti nei vienos netikslinės minties, nei vieno kūrybos nepalaikančio jausmo. Štai tau ir iššūkis. Stebėti apie ką mąstau, kaip mąstau, apie ką mintiju poilsio metu ir paprastoje kasdienybėje. Atrodo, nuolat visur ir visiems sakau, valdykite savo jausmus ir mintis. Bet štai, atsidūriau ties esmine pokyčio sąlyga: valdyk mintis.
Ir aiškiai žinau, kad nepažengsiu sąmonėjimo keliu nei centimetro be šio įgūdžio įvaldymo. Nėra ko apgauti, kad valdau mintis, jei jų nevaldau. Tiesa, kažkiek valdau, bet kiek tikslingai jas sutelkiu, kiek jos reikalingos realybės kūrybai, kokios jos egzistuoja naujoje realybės substancijoje. Ar galiu mąstyti įprastomis mintimis, juk tada kursiu įprastą realybę. O realybę noriu kurti tikslinę, pagal Kūrėjo neseniai išreikštą valią.
Pirmas etapas – įvaldyti savo mintis; antras etapas – suvokti, kokios mintys reikalingos, kad realizuotųsi tikslinė naujos eros realybė. Ir į ką tikrai dar nepasineriu pilnai, tai į gyvenimą su naujomis mintimis. Štai ir gavau savo atsakymą. O kaip jums sekasi su savo klausimais ir su savo atsakymais?
