Žmogus dažnai pripranta gyventi vienoje vietoje, valgyti visada įprastą maistą, žiūrėti tas pačias jam patinkančias laidas ir galvoti apie tai, apie ką įprastai kasdien galvoja. Vakar apie tuos pačius dalykus galvojo, šiandien, rytoj, poryt. O iš tikrųjų apie tuos pačius dalykus nebereikėtų daug galvoti. Pasvarstei akimirką, tarkime, ką pietums nupirkti, ir nebesuki minties toliau. Pereini prie kitos minties, o vėliau, kai atsiranda daugiau laiko, tarkime, važiuojant mašina iš darbo, gal vis tik verta pagalvoti neįprasta tema? Tema, kuri ne apie tave, ne apie tai, kas šalia tavęs, o apie subtiliąją erdvę ir jos gyvenimą. Ką žinai apie tai? Ar tai istorijos iš senų filmų, ar kažkur „viena ausimi“ girdėta istorija, ar religijos nuostatos? Visa tai buvo seniai girdėta ir visiškai nebeatitinka dabartinio žmogaus išsilavinimo. Žmogus kinta, požiūris kinta, o įsitikinimus apie subtilųjį pasaulį palaiko labai senus. Ir dar sako, kad subtilus pasaulis – tai kažkokia nesąmonė. Iš tikrųjų ne subtilus pasaulis yra nesąmonė, o tavo paties senos žinios ir seni įsitikinimai. Nereikia leisti, kad tave valdytų, apribotų, sukaustytų seniai girdėtos tiesos, kurios net nebuvo rimtai analizuotos. Kodėl gi dabar nepasižiūrėjus naujų įrašų, nepaskaičius naujų autorių knygų? Kodėl sau neuždavus klausimo: ar tikrai nė karto nesikreipei į Dievą? Ar tikrai nebuvo akimirkų, kai dėkojai Dievui už pagalbą? Buvo. Bet kai jau yra gerai, manai, kad tai tik atsitiktinumas, kad viskas savaime susitvarkė. Nieko nebūna atsitiktinai. Visata kupina pačių įvairiausių taisyklių, dėsnių, sistemų. Net drugeliui suvirpinus sparnais gali sukilti cunamis už tūkstančio kilometrų.
Subtilusis pasaulis labai dažnai kalbasi su žmogumi jam to net nesuprantant. Subtilaus pasaulio gyventojai nėra atskiras pasaulis, visai nesusietas su žmogumi. Juk pats žmogus į gyvenimą atėjo iš subtiliosios erdvės. Jis ten yra palikęs be galo daug draugų, kurie stebi jo įsikūnijimą ir nuolat nori pagelbėti, kai to reikia. Jie paduoda žinutes, suorganizuoja tam tikrus įvykius, kad žmogus patirtų, užaugtų patyrime, išsiugdytų savo gerąsias savybes ir t. t. Subtilusis pasaulis paduoda žinutę ir stebi, ar ta žinutė rado atgarsį žmoguje. Jei nerado, žino – dar ne laikas intensyviai bendrauti. Tada palaukia ir paduoda kitokio pobūdžio žinutę – gal čia bus atgarsis?
Tarsi stebėtų, per kokias patirtis geriausia vesti, kad sąmoningumas didėtų: vieniems per mąstymą, kitiems per veiksmą, tretiems per širdies atvėrimą. Yra daugybė skirtingų kelių, ir subtiliojo pasaulio draugai ieško galimybės žmogui išeiti iš savo įsitikinimų apribojimų.
Kodėl tai svarbu? Nes žmogus gali gerai nugyventi savo gyvenimą vieno pastovaus dažnio realybėje. Visas gyvenimas vyks vienu dažniu – toks gyvenimas įprastas daugumai žmonių. Bet kiekvieną kartą sąmonei (kai kam lengviau priimti žodį – sielai) įžengus į materiją, ji turi tikslą peržengti savo sąmoningumo ribą, aktyvinti naujus savo gebėjimus, įveiklinti naujas funkcijas. Kai žmogaus gyvenimas labai pastovus, be siekiamybės daugiau suvokti ir praplėsti savo pasaulėžiūrą, susikuria vienodo dažnio realybės laukas ir žmogus gyvena uždarame rate. Žmogui gal ir gerai toks pastovumas, bet sąmonei tai – savo laiko ir energijos švaistymas tame įsikūnijime.
