– Tu man kalbi paprastais žodžiais, bet jie man kelia šiurpą. Kodėl taip jaučiuosi? – klausė žmogus.
– Nes tavo protui tai neįprasta. Jis žino savo funkcijas, savo egzistavimo sąlygas. Jis buvo atsakingas už gebėjimą naudingai naudotis mintimis iš žmonių minčių lauko, iš subtiliosios erdvės. Jis rinko geriausius variantus, geriausias sprendimų idėjas. Jis gebėjo analizuoti, svarstyti, apsispręsti, ką naudoti. Tačiau viską darė iš jau sukurtų minčių.
O dabar jam sakoma – teks pačiam kurti mintis. Ir matai, kaip jis reaguoja, – vėl nusijuokė žavingoji būtybė. – Jis tau sako: „Aš pasitrauksiu, aš nenoriu kurti.“ Jo ego pažeistas. Jis puikiai tvarkėsi su jam pateiktomis užduotimis, jautėsi stiprus šioje srityje, o dabar turi pasijusti vaiku, nes nesupranta, kaip reikia kurti mintį. Jis supanikuoja.
– Bet kaip gali mano protas savarankiškai veikti? Juk tai mano protas. Aš noriu suprasti – ar jis gali būti man nepavaldus? – nustebo žmogus.
– Nepavaldus. Protas – tai tam tikra kosminė substancija, gimusi iš Aukščiausiojo Proto, tačiau, įėjusi į žemiškąją materiją, turėjo aiškiai apibrėžtas pareigas. Tai tarsi aukščiausios kokybės kompiuteris: jis puikiai daro tai, kas užprogramuota, bet daugiau – ne. Nors daugumos žmonių atžvilgiu jis padaro gerokai daugiau, nei kiti geba.
Tavo protas daro tai, kokios galimybės jame užprogramuotos.
– Man vėl neramu nuo tokių kalbų. Juk žmogus – ne robotas, – pasimetė žmogus.
– Žinoma, kad ne robotas. Tačiau iš tikrųjų jame veikia ne tik visatos dėsniai, matematiškai apskaičiuoti, bet ir daugybė programų. Inkstai veikia pagal savo programą, širdis – pagal savo. Tu gi nemąstai kiekvieną kartą, kaip kvėpuoti ar kaip padėti koją, kad eitum. Jei apie viską galvotum, net gyventi negalėtum – neturėtum laiko galvoti apie nieką daugiau, nei apie tai, kaip pajudinti ranką, praverti burną, praryti maistą, užsimerkti prieš miegą ir t. t.
Visa tai veikia gerai sumodeliuotos programos. Kartais jos išsiderina – bet tai jau kita tema.
Veikia ir kitos programos, kurios per būsenas padeda patirti aplinką, kurti santykius, stebėti, ko žmogus norėtų pasiekti. Taip ir protas turi savo programą: analizuoti duomenis, parinkti geriausią sprendimą ir perteikti jį tau – žmogui.
– O kas tada tą sprendimą patvirtina? Kas esu aš? – jau visiškai pasimetė žmogus.
– Tu esi mąstanti, jaučianti, materijoje veikianti neregima būtybė, – nusijuokė neregimoji pašnekovė. – Tu esi toks pat kaip ir aš – neregimas. Regima yra tai, ką tau sukūrė Kūrėjas. Veikia programos, kurias parinko Kūrėjas.
Ir tu, kaip neregima kosminė būtybė, sutikai priimti visus šiuos materinius rūbus, funkcijas ir programas, nes to norėjai. Norėjai patirti Materiją. O dabar Kūrėjas leidžia tau tą Materiją praplėsti savo kūryba. Įsiklausyk – savo kūryba.
Supranti, kaip stipriai Kūrėjas tavimi pasitiki? Jis žino, kad neišderinsi Jo kūrinijos, kad nesugadinsi Jo programų, o atvirkščiai – sukursi kažką naujo, kuo praplėsi Materijos sampratą.
Kūrėjas jaučia didžiulį pasitenkinimą savo kūriniu. Jis žino, kad Jo kūrinys – žmogus – gali sukurti tai, ko nėra tarp daugybės visatų. Tiesa, į šią kūrybą įsipynė daug Kūrėjų, bet tik todėl, kad jiems be galo įdomus šis projektas. Jie stebi, ar žmogus galės pasinaudoti kitų visatų programomis, ar gebės jas apjungti ir kurti naudą visoms visatoms.
– Tu kalbi kaip verslininkė, – nusijuokė žmogus.
– Čia jūs, žmonės, labai romantiški. Sudievinote save ir visatą – tiksliau, apipynėte viską jausmingumu. Tačiau tokie kūrybos ciklai numatyti Kūrėjo. Kiekvienas Kūrėjas sudaro savo kūrybos programą – tarsi projektą. Nusimato etapus, pasirenka formas, numato virsmo galimybes.
Kūrėjas pasirinko materijos kūrimo formą, įliedamas į ją judėjimą, jausmą ir mąstymą. O dabar prideda dar vieną funkciją – gebėjimą kurti pačią mintį. Tai nauja funkcija. Galinga funkcija, – neregimoji būtybė svajingai nukreipė žvilgsnį į tolį. Matyt, ji regėjo šios naujos kūrybos grožį, prasmę, galimybes.
Staiga ji pasipurtė, grįžo iš svajingų apmąstymų ir pažvelgė į nustebusį žmogų, kuris jau seniai buvo nustojęs eiti keliuku ir pradėjo šalti nuo sustingimo. Jis taip pasinėrė į pokalbį, kad nepastebėjo, jog lauke žiema, šalta, ir reikia judėti, o ne stovėti.
Vėl garsiai nusijuokė naujoji pakeleivė:
– Nesuprantu, kaip Kūrėjas sugalvojo žmogui perduoti tokią svarbią funkciją, kai jis negeba daryti dviejų paprastų dalykų: eiti, kai apie tai net nereikia galvoti, ir kalbėtis. Jūsų kūnų pirminės funkcijos dar labai neišvystytos, o jums jau perduodama minties kūrybos galia. Gal vis tik reikėtų išmokti būti dėmesingiems viskam, kas vyksta aplink, dėmesingiems savo vidiniams patyrimams ir gebėti visa tai apjungti vienu metu?
Staiga pakilo vėjas ir lengvai pakėlė nuo žemės purų sniegą. Žmogus pasimuistė, pagalvojo, kad buvo prisnūdęs ir susapnavo pokalbį apie Proto programą, apie neregimą draugą. Jis panardino galvą į apykaklę ir nužygiavo namo. Jis nebematė nei gamtos grožio, nei to, kaip vėjas su juo žaidė, bandydamas pralinksminti, nei Saulės šypsnio, stebinčio šio pokalbio pabaigą.
O neregimoji būtybė liko miške apmąstyti, kodėl žmogus nepriėmė šio atviro pokalbio su džiaugsmu. Juk žmogui atsiveria galingos naujos galimybės, o jis nusiminė, sužinojęs, kad jo nuostabusis protas veikia pagal tam tikrą programą.
Bet juk tai nėra „kažkokia“ programa – ją sukūrė Kūrėjas. Jis sukūrė Žemę, žmogaus kūną, jo gebėjimą veikti, jausti, mąstyti. Tai kodėl reikia nusiminti sužinojus, kad protas veikia pagal programą? Pakraipė galvą neregimoji ir išnyko iš regimosios erdvės, taip ir nesupratusi žmogaus irzlumo priežasties.
