Emocinę–mentalinę sąmonę pakeitė suvokiminė–pajautiminė sąmonė. Kuo jos skiriasi iš esmės? Emocinė–mentalinė sąmonė rėmėsi tuo, ką žmogus jau žinojo, ir tomis įkrovomis, kurios buvo susiformavusios per daugybę įsikūnijimų – kitaip tariant, ji veikė su praeities energijomis. Tuo tarpu suvokiminė–pajautiminė sąmonė veikia su ateities energijomis, su tuo, kas žmogui dar nepažįstama, bet jau egzistuoja jo ateities informaciniame lauke. Patiriant naujas energijas, bandant suprasti, apie ką jos yra ir ką reiškia, išsiskleidžia pajauta ir suvokimas iš ateities pozicijos. Tuomet aktyvuojasi kvantinė sąmonė ir įgyvendinami nauji uždaviniai bei idėjos. Kvantinė sąmonė yra 10D, vadinasi, net ir pirminėje realybėje žmogus gali skleisti savo kvantinius gebėjimus.
Savo meditacijoje mačiau, kaip 11D vystymosi orbita pakeičia kryptį. Tuomet supratau, kad pereinu į kitą vystymosi orbitą, judančią prieš laikrodžio rodyklę. Suaktyvėjus kosminei sąmonei ir jos kosminėms veikloms, žmogaus gyvenimo paskirtis keičiasi – jis pereina gyventi į antrinę realybę, o vystymosi sferos atsijungia.
Nuo 7D iki 10D pirminės ir antrinės realybės sferos dar yra susijungusios. Žmogus iš pirminės realybės gauna ateities įkrovas, taip pat ir Išminties Valdovų įkrovas. Tai keičia jo siekiamybes, savybes, leidžia atsikratyti senų prisirišimų ir įsitikinimų, gerina gyvenimo kokybę per naujas žinias ir gebėjimus. Tačiau kai žmogus peržengia pirminės realybės ribą ir pereina į antrinės realybės subtiliąją erdvę, gyvenimo paskirtis smarkiai kinta. Nebelieka svarbi vien tik žemiško gyvenimo kokybė. Atsiranda siekiamybė pažinti subtiliąsias erdves, bendrauti su kosminėmis sąmonėmis ir atlikti užduotis, reikalingas ne tik žmogui ar žmonijai, bet ir bendram Visatos virsmui.
Įėjimas į antrinę realybę nepriklauso vien nuo žmogaus norų. Pirmiausia tai priklauso nuo Kūrėjo. Vienus jis skatina labiau susitelkti į naujus patyrimus, kitus – ugdyti žemiškas savybes per naujai sukurtus erdvėlaikius. Tačiau jei žmogus sąmoningai siekia sąmonėjimo ir deda pastangas savęs pokyčiui, peržengti ribą tarp pirminės ir antrinės realybės tampa nebesudėtinga.
Ne stebuklai sukuria šią galimybę, o gilus suvokimas savo siekiamybių, motyvacinių energijų, gebėjimas valdyti lūkesčius, pastebėti sustingimus ir pasikartojančius elgsenos modelius, kurie nekuria virsmo. Taip pat – kasdienių būsenų stebėsena, gebėjimas reaguoti į aplinką su pagarba ir tolerancija, kartu aiškiai išsakant savo poziciją susidūrus su netikslinga išorine veikla.
Pirmieji žingsniai, skatinantys sąmonėjimo virsmą, yra tai, ką žmogus realiai gali padaryti pats – savęs stebėsena ir savo elgsenos keitimas.
Vėliau prisijungia subtiliųjų Mokytojų pajauta, įsiklausymas į Kūrėją ir savo valios sujungimas su Kūrėjo valia. Tačiau bet kuriuo atveju didžiausią įtaką netobulėjimui daro nenoras keisti save. Dažnai yra noras gyventi kintančiame pasaulyje, naujose galimybėse, bet nėra noro keisti įprastos elgsenos, atsisakyti įpročių – apkalbų, vertinimo, nerimo – ir įprastos dienos eigos.
