Kintanti visata savyje fiksuoja vis naujus matmenis. Pirminė visata buvo vieno matmens. Tai suspaustas energinis informacinis taškas, kuris savyje talpino be galo daug matmenų. Bet kiekvienas matmuo, kiekviena materinė dimensija turi išsiskleisti ir tapti funkcionali. Jeigu pasižiūrėtume į visatyną, pamatytume, kad jame yra išsiskleidę patys įvairiausi pasauliai. Vieni pasauliai turi gyvybę vienoje dimensijoje, kiti pasauliai turi gyvybes kitose dimensijose.
Šios Visatos pasauliai taip pat turi keletą pasaulių formų, bet, kadangi tos formos skleidžiasi kitose dimensijose, tai jų nematome.
Žemė priklauso pasauliui, kuris turi sąmoningą gyvybės formą – žmogų, kuris gali kurti. Vadinasi, žmogaus pasaulyje egzistuoja daug dimensijų. Nors fizinis kūnas šią akimirką atstovauja tik tris matmenis, bet nefizinis kūnas apima daug daugiau matmenų. Kiekvienas įaktyvintas sąmonės lygmuo geba kurti žemesnio lygio dimensijose. Tarkime, jei žmoguje pažini ir patirta esybės sąmonė, tai žmogus gali kurti realybę jau penkiose dimensijose. Fizinis kūnas kol kas aktyvus trijose dimensijose, bet žmogaus protas, jausmas yra aktyvūs ir kitose dimensijose.
Pirminėje realybėje yra užsifiksavę konkretūs subtilieji įgūdžiai: jausti ir mąstyti. Veikimas pasireiškia trijose dimensijose, o jausminės bangos ir mintys veikia ir kitose dimensijose. Žmogaus sąmoningumo apribojimas neleido jam save suvokti daugiamatiškume, nors Kūrėjas suteikė žmogui septynių dimensijų realybę. Sąmoningas žmogus gali veikti per visas šias dimensijas. Jeigu žmogus yra įaktyvinęs savo esybės sąmonę, jis gali veikti per septynias dimensijas. Jam viskas yra apčiuopiama jo išoriniais ir vidiniais gebėjimais. Pirmose trejose dimensijose veikė fizinis kūnas, jausmas ir mintis. Aukštesnėse dimensijose jau įsipina eterinė erdvė ir joje veikia žmogaus eterinis kūnas. Pradžioje žmogaus protas neužfiksuoja kaip veikia eterinis lygmuo, bet pati siela tą lygmenį pažįsta ir save patiria. Bet, kol žmogus to lygmens nesuvokia per savo pojūčius, tol tas lygmuo veikia tarsi už uždangos. Jis yra, poveikį žmogui daro, bet žmogus jam poveikio nepadaro. Tarsi tektų žmogui priimti tos realybės situacijas kaip primestas iš išorės. Daugelį metų tai ir buvo tiesa. Tarkime, eteriniame plane esančios karminės gijos buvo tarsi primestos žmogui. Tai yra, žmogus savo protu ir noru negalėjo įtakoti eterinio lygmens ir negalėdavo išvengti karminių situacijų. Vėliau, aktyvinantis aukštesniam sąmonės lygmeniui, žmogui pradėjus suvokti naujai atsiveriančius Visatos dėsnius ir naujos dimensijos veikimo esmę, jo mintis ir jausmas prisiderino prie eterinio lygmens ir pradėjo jį įtakoti. Žmogaus minties ir jausmo instrumentai išsivystė taip, kad pradėjo kurti eteriniame lygmenyje. Gal pats žmogus ir nesupranta, kad įvaldė naują dimensiją, naują realybės matmenį, bet gyvenime, dėka savo tikslinių veiksmų, tikslinių suvokimų, pradėjo keisti eterinį planą.
Ketvirtasis realybės matmuo yra eterinis pasaulis. Žmogui sąmonėjant ir išvystant savo minties ir jausmo galią, atsiranda galimybė veikti ne tik žemiškoje erdvėje, bet ir eteriniame pasaulyje, kur daug subtilios informacijos apie žmogų ir jo sielos pasaulį.
Taip kaskart, žmogui lavinant savo vidinius pojūčius ir mąstymo jėgą, jam tampa pažini nauja erdvė, naujas materinis matmuo. Kol žmogus neturi subtiliųjų įgūdžių, tol tam tikras lygmuo yra tarsi už uždangos ir įtakoja žmogų, o ne žmogus jį įtakoja.
Tam tikro matmens realybę žmogus pajaučia tik įvaldęs savo vidinius subtiliuosius gebėjimus. Kai kada gebėjimai žmoguje pasireiškia jam to neužfiksuojant, o kai kada gebėjimai aiškiai atsiveria ir tampa sąmoningai disponuojami paties žmogaus.
Penktas matmuo susietas su subtiliąja erdve, kur žmogui atsiveria gebėjimas fiksuoti subtiliąsias gyvybės formas (arkangelai, dvasios mokytojai, pakylėtieji valdovai ir t.t.), kurios visados egzistavo visatinėje realybėje, bet žmogui tiesiogiai nebuvo pažinios. Ir vėl, įvaldžius savo vidinius pojūčius ir pradėjus bendrauti su subtiliosiomis sąmonėmis, žmogui atsiveria penktasis realybės matmuo ir šiame matmenyje jis užmezga bendrystę su subtiliosiomis sąmonėmis. Nors žmogus gyvena fizinį gyvenimą, jis jau geba tiesiogiai bendrauti su subtiliosiomis sąmonėmis, jas jausdamas, matydamas vidiniu regėjimu ir bendradarbiaudamas. Taip penkto matmens dėsniai pradeda įsilieti į žmogaus gyvenimą. Žmogaus patyrimai naujoje dimensijoje jį labai ugdo, keičia požiūrį į visatą ir patį save, keičia elgseną, sprendimus. Ši bendrystė įtakoja žmogaus jauseną ir mąstyseną, kartu įtakodami žmogaus pasirinkimus kaip elgtis ir ką įmaterinti.
Žmogui atsiveria penkto matmens įvairovė. Jis gali rinktis su kokiomis sąmonėmis nori bendradarbiauti, jis gali įvaldyti laiką. Gali rinktis tyrinėti praeitį, gali rinktis patirti ateities energijas, gali rinktis tobulinti dabarties akimirką. Šioje dimensijoje žmogaus subtilieji gebėjimai pradeda labai stipriai skleistis ir į save pritraukia naujas subtiliąsias sąmones. Subtiliųjų sąmonių mintys ir patarimai tampa žmogaus mintimis ir jos realizuojasi. Tuo pačiu, subtiliosios sąmonės atskleidžia vis daugiau patyrimų žmogaus jausenai ir protui ir žmogus kinta, jis į save sugeria naujo matmens realybę. Ji tampa jo gyvenimo dalimi. Nebėra atskirties tarp kasdienybės ir bendrystės su subtiliuoju pasauliu. Visa kas kuriama kartu, persidengiant žmogaus ir su juo bendraujančios subtilios sąmonės mintims. Subtilioji sąmonė įmaterina savo mintis per žmogų, o žmogus per tą sąmonę pajaučia ir išgyvena penktojo matmens realybę.
Kai susiaktyvina esybės sąmonė, žmogui atsiveria dar vienas visatos matmuo. Tik jis pasižymi jau naujomis savybėmis. Jei ketvirtas matmuo yra susietas konkrečiai su žmogumi, tik jo subtilesne versija, penktas matmuo susietas su kita bendruomene – subtiliosiomis sąmonėmis, tai šeštas matmuo labiau susietas su kosminėmis sąmonėmis, kurios veikia ne tik Žemės erdvėje, bet ir kitų pasaulių erdvėse. Veiksmas nukreipiamas ne tik į Žemę ir žmogaus gyvenimą, bet ir į kosmines erdves, į kitokių formų pasaulius. Taip žmogui atsiveria galimybė priimti minties kūrimo galią, kuri skleidžiasi ne tik jo žemiškoje realybėje, bet ir kitose kosminėse realybėse. Žmogus atsiveria labai kitokiam pasauliui. Penki visatos matmenys apibudina uždarą sistemą ir viskas, kas ten vyksta, vyksta dėl žmogaus išraiškos. Ir subtilioji erdvė skirta žmogaus virsmui, žmogaus gyvenimo patobulinimui.
Kai žmogui atsiveria šeštasis matmuo, jis išeina už savo Žemės egzistencinio lygmens ir atsiveria kitų pasaulių patyrimui. Žmogus tampa Visatos gyventoju. Jo gyvenimą pradeda įtakoti dėsniai, kurie apjungia visą Visatą, kurie bendri visoms šios visatos erdvėms. Žmogaus gyvenimą pradeda įtakoti įvykiai, nepriklausomi vien Žemei. Žmogaus mintis tampa stipriu, unikaliu mąstymo vienetu Visatoje. Jis tampa savarankišku vienetu. Jei žemesnėse dimensijose žmogus priklausė žmonijos rūšiai ir bendram žmonijos virsmui, tai šeštoje dimensijoje jis jau veikia kaip individuali sąmonė. Jis atsako už save šimtu procentu.
Žemesnėse dimensijose žmogų įtakoja kitos dimensijos, kitų žmonių kolektyvinė sąmonė, įtakoja tam tikri ketvirtos ir penktos dimensijos dėsniai, kurių žmogus pats nelabai valdo, tai šeštoje dimensijoje žmogus tampa unikaliu mąstymo vienetu ir tampa atsakingu už savo pasirinkimus ir savo kūrybą. Jį gali įtakoti aplinkinės srovės tik tol, kol žmogui tai yra nepažinu. Bet kai žmogus suvokia kas jį įtakoja ir jis apsisprendžia ar nori būti įtakojamas ar ne, tada visa kas kinta. Nuo žmogaus apsisprendimo viskas kinta. Tarkime, žmogus jau gyvenantis šeštoje dimensijoje, užfiksuoja, kad jo gyvenimą įtakoja tam tikras dėsnis, kuris neleidžia jam kūrybingai gyventi, jis išsiaiškina to dėsnio veikimo principus ir jį sau sumodeliuoja taip, kad tas dėsnis kistų ir jam atneštų tikslinę naudą. Na, gal čia per garsiai pasakyta, kad žmogus keičia dėsnius, bet iš principo tai yra įmanoma. Gyvenimas stipriai kinta, kai kada žmogus nesupranta, kad tą pokytį pats ir inicijavo su savo vidine galia, kuri skleidžiasi šeštoje dimensijoje.
Jei pažiūrėtume į žmogų kasdienybėje, kada jis yra Visatos gyventoju, tai tas žmogus visiškai atsako už savo gyvenimo kokybę. Jis nieko nekaltina, kad jam dėl kažko nesiseka ar jo kažkas nepalaiko, nepadeda. Jis yra šimtu procentų atsakingas už savo gyvenimą, nes turi galią jį modeliuoti. Jeigu gyvenimas nesikuria kaip jis norėtų, reiškia, žmogus nepanaudojo savo mąstymo galios ir neperprato visų dėsnių, kurie jo gyvenimą įtakoja. Neperprato dėsnių, kurie įtakoja Visatos gyvenimą. Žinoma, tam reikia laiko, reikia žinių, reikia įgūdžių, bet žmogus negali sakyti, kad ne nuo jo priklauso gyvenimas Žemėje.
Jis, kaip unikali mąstanti būtybė, išauga iš bendros žmonijos kolektyvinės sąmonės ir tampa individualiu, kuriančiu vienetu, atsakingu už savo individualią kūrybą Visatoje.
Patiriant save šeštoje dimensijoje (šeštame matmenyje), tu žinai, kad turi gijas, vedančias į Žemės realybės lauką ir į fizinį kūną ir visa tai, ką tu patirsi visatinėse erdvėse visados įneši į fizinę Žemės materiją. Tu nesi pririštas prie Žemės lauko, Žemė tavęs neapsunkina, nespaudžia, tai nėra sunkis tavo unikaliai kūrybai, nes tavo mintis ir jausena jau veikia virš kolektyvinės žmonijos sąmonės. Bet, per tą giją į žemišką realybę įleidi visus savo minties realizacijos kodus.
Pasiekus šešto matmens realybės erdves, žmogus dažniausiai patiria nušvitimo būseną. Ta nušvitimo būsena tarsi išdegina sunkį, kuris žmogų laikė žmonijos kolektyvinės sąmonės lauke. Per nušvitimo būseną žmogaus kūnai persikrauna. Žmogaus gyvenimui nebeturi įtakos nei sielos sąmonės įkrovos, nei aukštesnės sąmonės įkrovos, tame tarpe ir pačios esybės. Įvyksta stipri energijų iškrova, kuri išskaido žemesnės sąmonės formos energinius informacinius kodus ir žmogaus subtilusis kūnas prisiderina prie naujų įkrovų, kurias į kūną sutraukia jo naujos paskirtys. (Nušvitimas mano teorijoje susietas su šviesos diodo įvedimu, kada potencialo energija transformuoja žmogaus sąmonės struktūrą).
Žmogus kardinaliai keičiasi. Jis gyvena virš apribotos pirminės realybės. Jo fizinis kūnas fiksuojasi pirminėje realybėje, bet jo paties gyvenimas kuriasi naujuose realybės matmenyse. Po nušvitimo jam susikuria nauja veikiančioji sąmonė (ją pažįstate kaip Didžiąją sąmonę) ir ji skleidžia veikimo virpesius naujuose matmenyse. Tas, kas patirta pirminėse šešiose realybės dimensijose (visatos matmenyse), tas lieka tik kaip tam tikri įgūdžiai, o visa kita nebeturi įtakos naujam gyvenimui. Po nušvitimo kinta monada, ji pereina į kitą dimensiją ir tampa galios centru (10 D, kvantinė sąmonė).
Unikalioji žmogaus sąmonė, būdama galimybių centre, jau patiria visai naujas dimensijas, naujus realybės matmenis. Ir tie matmenys fiksuoja ne žmogaus kolektyvinės minties galias, o Kūrėjo kvantinės sąmonės galias. Kūrėjas apjungia kelius savo pasaulius (7 pasaulių monados), Jis sutelkia realybės lauką, kuris labai skiriasi nuo žmogaus patirto pirminės realybės lauko. Pradeda veikti kvantinio lauko dėsniai, kur žmogaus dėmesio energija tampa kuriančiąja jėga. Taip ir atsiranda pilna žmogaus atsakomybė už savo gyvenimą, nes nuo jo sutelkto dėmesio priklauso, ką jis realizuos. Įdomumas tame, kad toje naujos visatinės realybės lauke, kai veikimo sąmonė yra kvantinė sąmonė, o visą sferą sukuria kelių pasaulių galimybės, įtakos neturi niekas nei iš žemiško lygmens, nei iš subtilaus pasaulio lygmens. Didžiosios sąmonės sfera tampa atribota nuo aplinkos. Į ją neįeina žemesnių realybių dėsniai, bei žemesnių realybių sąmonės. Didžiosios sąmonės sfera tampa atskiru, unikaliu individualios sąmonės vienetu, kurį išimtinai globoja Kūrėjas ir Absoliutas.
Šios dvi sąmonės taip pat sutelkusios savo dėmesio energiją ir savo įkrovomis praplečia Didžiosios sąmonės realybės galias. Didžioji sąmonė veikia tarp 8 ir 12 dimensijos. Bet, kada Absoliutas sutelkė savo dėmesio energiją į tą unikalią struktūrą, visatos dimensijos kito. Tose dimensijose atsirado daug naujų dimensijų fraktalų. Tarkime, aštuntoje dimensijoje yra daug savitų aštuntos dimensijos vibracijose egzistuojančių naujų tos dimensijos fraktalų. Ir jie vienas nuo kito skiriasi. Kadangi, Didžiosios sąmonės sfera užpildyta kelių pasaulių informaciniais kodais, tai Kūrėjui ir Absoliutui pavyko sumodeliuoti daug naujų kombinacijų iš skirtingų kodų. vienuose fraktaluose dominuoja Kūrėjo energijos, kituose fraktaluose dominuoja Absoliuto energijos. Pasitaiko fraktalų, kuriuose yra tik Kūrėjo arba tik Absoliuto įkrovos. Vadinasi, žmogus su savo Didžiąja sąmone gali pakliūti į tam tikrą fraktalą, kuris visai nepanašus į tokio paties sąmoningumo lygio kito žmogaus gyvenimo fraktalą.
Didžioji sąmonė pulsuoja naujų fraktalų gausa. Kiekvienas fraktalas turi erdvėlaikius, kuriuos įaktyvina jau pats žmogus. Nuo šios akimirkos kiekvienas žmogus savitai pažįsta pasaulį. Vienas gali sakyti, kad turi dominuoti meilė, kitas, kad dominuoja tik protas. Treti savo pasaulį patiria dar kitaip ir visi yra teisūs. Todėl tolerancija ir įsiklausymas į vienas kitą yra savybė, kurią privalu ugdytis. Tik pats žmogus gali supriešinti požiūrius į tiesas ir galimybes. Pačioje erdvėje nėra jokios priešpriešos, nes tos realybės yra tiesiog atskiros. Tai yra taip unikalu ir gražu. Žmogus kuria savo unikalų gyvenimą ir jis bus kitoks nei kito žmogaus. Todėl nereiktų nei pavydėti, nei siekti panašaus gyvenimo, nes fraktalai yra kitokie. Ir geriausia būtų suprasti savo fraktalo unikalumą ir jame kurti. Tiesa, aukštesnio dažnio dimensijoje, jau nuo 11D, išsiskleidžia esminiai visatų principai ir vėl galima rasti panašumo savo gyvenimuose.
