Aš tavo naujasis mokytojas Geofedras, ilgai laukiau bendravimo su tavimi ir tavo skaitytojais, tavo mokiniais ir sekėjais. Mes kartu užrašysime daug naujų žinių ir vėl išsileis daug naujų knygų. Tu žinai, kad turi užrašyti tris mokslo veikalus apie pažintą ir nepažintą sąmonę. Tai visa tai kartu ir atliksime. Vėl imsime viską mažais žingsneliais, kad galėtum susivokti, patirti, perduoti. Tau nuolat duosiu žinių, bet labai tikslinių ir tam tikromis atkarpomis. Mes kasdien užrašysime tekstus, taip, kaip tu rašei ciklus. Bus tas nuostabus laikas, kai patirsi naujas žinias, naujas tiesas.
Kintanti monada. Kas tai yra, kaip galima apibūdinti šį procesą? Monada atspindi būties principus. Kiekvienas pasaulis turi savitą būties formą. Yra milijonai pasaulių (tiesa, niekados negalima įvardyti skaičiumi to, kas susieta su kosmosu, su visatomis, su beribėmis erdvėmis ir amžinybe). Ir tie pasauliai turi jų paskirtį atitinkančią būties formą. Kada kalbama apie žmogaus patirtis, tai jo būtis atrodo begalinė, joje „telpa“ visas kosmosas, bet jeigu pažiūrėtum mano akimis, tai ta jūsų būtis, kaip žmogaus stebimas skruzdėlynas: kuriame gyvenimas vyksta, bet jis turi savo erdvę, savo egzistavimo laiką ir užima labai mažą dalelę tos būties, kurią suvokia žmogus. Taip ir aš, stebėdamas jūsų būties formą suvokiu ją kaip mažą didžiulės visumos dalį. Kažkas, kas yra galingesnio manęs, žiūrėdamas į mane ir mano pasaulį, mane laiko taip pat labai maža būties dalimi, kurią jis suvokia . Ir taip begalybė tęsiasi. Ji tęsiasi ir kuriasi, kai tik atsiranda forma, kuri geba sutelkti dėmesį ir papildyti būties principus sava kūryba. Vadinasi, visados yra tie, kurie griauna, kurie palaiko ir tie, kurie nuolat kuria. Ir nuolat kuria galingesnio, didesnio su daug daugiau galimybių. Nes kas patirta yra jau patirta ir reikia nuolat sukurti nauja kas dar nebuvo patirta. Tik taip susikuria tai, kas praplečia erdvę ir laiką. Kas praplečia būtį ir įgalina veikti nebūtį.
Nebūtis kupina nepažinto potencialo. Kai jis tampa pažinus, tai susikuria naujos būties aspektai. Kas įgalina pažinti nebūtį? Tas, kas gali ją įtakoti. Šiuo atveju žmogui Nebūties formą atveria Kūrėjo sąmonė. Žmogus prisiliečia prie didžiulį virsmą skatinančios energijos, prie Absoliuto potencialo jėgos. Kūrėjas sukuria sąskambio gijas tarp to, kas žmogui pažinu ir to, kas gali būti pažinta. Kūrėjas sukuria transformacijos gijas. Potencialo energija ateinanti iš Nebūties, keičia visą būties substanciją, todėl nebegalima laikytis nekintamumo principo. Negalima laikytis nuostatos, kad negali keistis pasaulis, kad negali keistis gyvenimas, kad negali keistis žmogaus sąmonė. Viskas gali keistis, nes viską kuria sąmonė.
Kiekvienas sąmonės lygmuo sukuria atitinkamą pasaulį. Tiesa, pasaulių galimybės yra Kūrėjo suvokimo lauke. Visi jo sukurti pasauliai turi savitą virsmo kryptį, savitus siekius, savitas jausmines sferas. Daug kas yra panašu, bet vis tiek kiekviena sąmonė geba kurti kitokią realybę.
Pasižiūrėkite į žmones, nerasite vienodų veidų, tuo Kūrėjas parodo įvairiapusiškumą. Tik labai žemame sąmonės lygmenyje yra daug apribojimų ir pasaulis atrodo vienodas ir mažai kintantis. O iš tikro, kiek yra veidų, tiek yra ir galimybių sukurti skirtingas gyvenimo sferas. Skaičiais vėl negalima to apibūdinti, bet būtent tai ir parodo, kad tai galingi skaičiai. Ir reikia suprasti, kad juo subtilesnį lygmenį būties analizuosime, tuo toje būtyje bus daugiau kintamumo, neapibrėžtumo. Gal žmogui ir pasirodys, kad tai neapibrėžta, kad tai chaosas, bet žiūrint iš mano pozicijos, aiškiai matosi absoliuti tvarka, dėsningumas, harmonija ir kūryba.
Vadinasi, žmogus yra tik kūrinys. Tam tikrų Gyvų sąmonių kūryba. Tos Gyvos sąmonės (tai sąmonės valdančios gyvybės energiją, gyvybės principą), kurdamos realybę, sukūrė viską, pradedant nuo Būties, visatos ir baigiant tam tikra paprasta (nepaprasta) materijos dalele. Žmogus yra ne išimtis. Jis yra kūrinys. Jūs esate įpratę sakyti, kad žmogus yra Kūrėjo kūrinys. Iš tiesų tai nėra visiškai tiesa, nes Kūrėjas žmogų sukūrė pasitelkęs begalę Gyvų sąmonių, kurios susijungė į vientisą kūrybą ir sukūrė žmogų. Sukūrė jo materiją ir nemateriją. Į žmogaus fizinį kūną yra integruota daug cheminių elementų, yra daugybė skirtingų funkcijų, kiekviena jų suderinta tarpusavyje ir sukuria harmoningą kūną. Dar daugiau skirtingų gijų susipina, kai sutelktos Gyvos sąmonės kūrė jausminę sferą, mąstymo sferą, pojūčius, vizijas, svajones, mintis. Viskas vėl darniai tarpusavyje susipynę ir vėl vienas kitam daro įtaką. Ar žmogus yra pajėgus sukurti žmogų su visomis gyvybės formomis, apjungiant į visumą fizinį kūną, jausmus ir mintis? Mėginama kopijuoti šią kūrybą, bet iki galo tai nepavyksta. Bet ne dėl to nepavyksta, kad žmogus negebėtų tai sukurti, o todėl, kad ne su gyvybės funkcija kuria, ne su realizacijos dėsniu, ne su energijų sutelkimu, o su fizikiniais dėsniais, fizinėmis formomis. Kai žmogus suvoks save kaip nemateriją, jis gebės save sukurti. Kol kas tik save.
Toks yra šio Visatos Kūrėjo sukurtas principas, kad kitą žmogų žmogus galės sukurti tik tada, kai išmoks sukurti save. Atrodo, kaip galima save sukurti jei jau tu egzistuoji? Tu egzistuoji vienoje formoje su tam tikromis sąmonės dalimis. O kai žmogus perpras kas yra sąmonė ir kaip jos dėka galima kurti tiek savo realybę, tiek save, tada jis gebės save sukurti naują. Tame pačiame kūne susimodeliuos nauja sąmonės struktūra. Sąmonė sukurs naują realybės lauką, o sukūrus naują realybės materiją, bus galima pakeisti ir fizinį kūną, lengvai jį sumodeliuojant naujai.
O kai tai bus išmokta ir patirta, tada Kūrėjas suteiks galią sukurti kitą gyvybės formą. Ir žinoma, ne iš kart žmogų, nes žmogų kūrė daug Gyvų sąmonių, bet tam tikras eterines formas paprastų struktūrų, tarkim vienaląsčių, vienadienių gyvūnų. Žmogus turi suprasti viską. Turi suprasti kiekvieną gyvybės niuansą, kas ir kaip veikia, kas ir ką įtakoja, kokios pasekmės susikuria, kokie rezultatai galimi atsivėrus jo kuriamos formos kūrybai. Taigi ir Kūrėjas žmogų įmaterino į labai kietą ir nepaslankią materinę formą. Daug paprasčiau buvo, kada fizinis kūnas nebuvo toks materialus. Jį koreguoti Kūrėjui būdavo paprasčiau. Vadinasi ir jūs, kaip žmonės, turėsite patirti savo gyvenimą ne tokioje aiškiai apibrėžtoje materijoje, kad galėtumėte lengviau modeliuoti, o norint tai patirti reikia keisti save.
Nuostabus šios Visatos Kūrėjo kūrybos modelis: kuri kitą tik tada, kai mokėsi pats save iš naujo sukurti. O jei tą posakį pritaikyčiau dabarties žmogui, tai sakyčiau, keisti kitą žmogų gali tik tada, kai esi save taip įvaldęs, kad gali nuolat keisti savo reakcijas, savo elgseną, savo įpročius ir t.t. Kol pats nesi labai paslankus pokyčiui, iš kito to nereikalauk ir pats nesistenk kito keisti. Rezultato nebus, nes neveiks dėsnis: fenikso dėsnis. Nuolatinio asmeninio atsinaujinimo dėsnis. Štai kur pasireiškia tikroji žmogaus valia. Jis gali save sukurti naują. Jis sutelkia savo valią, padaro tam tikrus apsisprendimus ir modeliuoja save. Modeliuodamas save, jis veikia ir aplinką. Norint išmokti save sukurti, reikia suprasti kas tave dabar veikia. O tave veikia tiek daug aplinkos faktorių, kad juos aprėpti ir perprasti reikia labai daug laiko. Vadinasi tavęs, kaip kuriančio žmogaus laukia ilgas savęs pažinimo kelias. Ir pagaliau reikia tą frazę „ savęs pažinimo kelias“ priimti kitaip. Tu turi pažinti ne tik savo charakterį, savo silpnybes ir stiprybes, savo gebėjimus, bet pažinti, kas tau daro įtaką. Visa kas aplinkoje yra sąmonė. Kiekviena sąmonė skleidžia virpesius ir apsijungus tiems virpesiams susikuria tam tikras laukas, įtakos laukas. Tu sąveikauji su tuo lauku nepriklausomai nuo to ar tai suvoki ar ne. Tai nėra kažkas svetimo, ko reikėtų bijoti. Tu pats taip pat esi sąmonė, kuri skleidžia virpesius ir daro įtaką aplinkai. Sąmoningai, nesąmoningai, veiksmų, jausmų ar minčių sferose, savo palaikymo energija. Palaikai tam tikrą mintį – ji palaiko plačias tos minties sferas, vadinasi aplinka modeliuojasi pagal palaikomą mintį.
Tai, supranti, kad tave kaip žmogų taip pat palaiko daug kitų žmonių minčių ir jausmų. Gal norėdami, gal nenorėdami, bet jie mąstydami apie tave tam tikra mintimi, jausmu, į tavo lauką į tave įmodeliuoja savo pasirinkimą, kaip tave vertinti, kuom tave laikyti. Gerai tai, kad žmogus neturi išugdęs nuoseklaus dėmesio sutelkimo. Akimirka pagalvoja ir mintis jau susitelkia kitur, tai nesusimodeliuoja stiprūs srautai, kurie jau sudarytų tavęs dalį.
Žinoma, kiekvienas žmogus turi savo savasties ašį, kuri kaip pagrindas išlaiko tave savo asmenybėje. Ir jei gebi susitelkti į savo savasties ašį, tada tu į savo realybę išskleidi savasties vibracijas. Gyvenimas modeliuojasi pagal tavo pasirinkimus, o ne pagal kitų žmonių ir situacijų vibracijas. Savasties ašis taip pat yra kintanti, bet ji kinta tik todėl, kad išsiplečia daugiamatiškumas. Kol yra išsiskleidusi savasties ašies kelių dimensijų sfera, tol tu save vienaip išjauti. Kai išsiskleidžia daugiau dimensijų jau savaime suprantama, kad tu save patirsi kitokį. Tavyje bus daugiau aspektų, tavyje bus daugiau saviraiškos ir tu savaime būsi pakitęs. Ne praradęs savęs kaip savasties, bet užpildęs save naujumu, o kartu kai ko seno ir atsisakęs. Daugiamatiškumas reikalauja platesnio mąstymo, mažesnio vertinimo, gilesnio susivokimo kas ir kodėl vyksta, visa tai kuria naujus charakterio bruožus. Tu kinti, tarsi prarandi savęs įprasto ir tavyje atsiranda tai, kas buvo tau neįprasta, o dar labiau neįprasta kitiems. Kiti, nesuprasdami tavo vidinio virsmo, mato tik rezultatą ir tas rezultatas gali nepatikti, nes jis gali netilpti į to žmogaus neatsivėrusio daugamatiškume mąstymo lauką.
