4
Per mąstymą, žinias ir vidinę pajautą Kūrėjas suaktyvina žmogaus suvokimą apie tai, kas jis yra kaip žmogus, kas jis yra kaip kosminė sąmonė ir kaip jo gyvenimas persipina su begaliniais procesais, vykstančiais jam neregimoje Visatoje.
Tiek per knygoje „Dviejų pasaulių susiliejimas“ pateiktą tekstą, tiek per vidinius patyrimus Kūrėjas leido prisiliesti prie sąmonių, kurių pats niekada nedrįstum pakalbinti – kitų visatų Kūrėjų. Kai rašiau knygos tekstą apie tai, kaip mūsų Visatos Kūrėjas pasikvietė kitų Visatų Kūrėjus arbatėlei, man tai atrodė įdomu, bet kartu ir tarsi nesąmonė, todėl šios temos nepraplėčiau. Parašiau tik apie tai, kaip Kūrėjas informavo kitus Kūrėjus apie savo kūrinijos virsmo pagreitinimą ir apie naują draugą, kurį pavadinau Pašnekovu, nes jis neturėjo Kūrėjo statuso.
Dabar suprantu, kad tai buvo aukso vertės žinios. Jos pralaužė įsitikinimą, jog žmogus gali bendrauti tik su savo Visatos Kūrėju, ir leido prisiliesti prie tokios galingos sąmonės kaip Pašnekovas. Jis atstovauja Absoliuto sąmonei, Absoliuto minčiai. Kartu tai sąmonė, kurią jutau labai artimą sau – tokią pat artimą kaip ir Maitrėją.
Su Maitrėja žengiame nuo pat pirmųjų metų, kai pradėjau užrašyti Pakylėtųjų Valdovų laiškus. Tuomet jis sakė, kad mano sąmonės kanale jis užima 80 %, vadinasi, daug kas, ką veikiu savo gyvenime, priklauso Maitrėjos kūrybai. Aš esu jo minties realizacija. Nežinau, ar visada sėkminga ta realizacija, bet manau, kad dabar jau net nesužinosiu, kiek daug ko nerealizavau, nes ir tai, ką pavyko realizuoti, man atrodo labai daug.
Jo paskatinta vedžiau meditacijas, vėliau kūriau mokymus. Jo paraginta remontavome namus, nors finansai nerodė tokių galimybių, tačiau Maitrėja pasirūpindavo darbais ir pajamomis. Maitrėja ugdė mano drąsą veikti, ugdė pasitikėjimą tiesa. O pasitikėti tiesa ir ja gyventi nėra paprasta. Ypač tuomet, kai ta tiesa dar nėra sukūrusi patirties, kai nuolat tenka rizikuoti ir tikėtis geriausio rezultato. Priimti iššūkį keisti savo vertybes, savo veiklas ir dar tikėtis, kad neprarasi ryšio su kasdieniu gyvenimu.
Jis ugdė pasitikėjimą savimi, nuolat stebėdamas, ar aš viena būsiu pajėgi išlikti savo tiesoje, ar man vis dar reikės palaikymo iš šalies. Vienu metu jis man pasakė: būk su tais, kurie tavimi tiki. Tai leido man toliau gyventi pagal tiesą, kurią pati perteikiu ir kuria, pirmiausia, pati turiu tikėti. Tikėti ir ja gyventi. Tikėti taip, kad širdis nesuvirpėtų, klausiant savęs, ar savo žiniomis nepakenksiu kitam žmogui. Ir kiekvieną kartą, kai kildavo abejonės viskuo, atsiremdavau į Maitrėją, į Kūrėją, į Pašnekovą, į Mariją Kumarą ir daugybę kitų sąmonių. Jos man sakydavo: tikėk, stebėk, pasitelk savo protą, analizuok ir pati pastebėk, kad tiesa neša pokytį, kad tiesa sukuria daug prasmingesnį ir įdomesnį gyvenimą nei tas, kuriame gyvena dauguma žmonių.
Tuomet Mokytojai manęs paklausdavo: ar nori senojo gyvenimo? Gal akimirksniu ego ir išskleisdavo tokį norą, tačiau vos pabandydavau įsivaizduoti savo dieną valdiškame darbe, kad ir labai gerame, mane tiesiog nupurtydavo. Ne – senojo gyvenimo versijos aš nenoriu. Geriau jau patirti naujus iššūkius nei grįžti atgal. Gal senasis gyvenimas atrodytų lengvesnis, bet ir tuo abejoju, nes pirminėje realybėje labai daug skausmo, pykčio ir baimės. To aš nenoriu.
Žinau, kad tai egzistuoja, bet kartu žinau, jog yra žinios, kurios sako: žmogus vertas daugiau ir žmogus gali daugiau. Ir jei jau tiek supratau, negaliu atsitraukti – nei dėl savęs, nei dėl kitų.
Kartais protui būna sunku, jis tarsi lūžinėja. Tuomet tenka ieškoti atgaivos. O atgaivą man suteikia kūryba. Niekas taip neišlaisvina iš skausmo, nevilties, nežinojimo ar nemalonių kitų žmonių reakcijų kaip kūryba. Ramiai susitelkiu į save, pasižvalgau, kas manyje nori su manimi kalbėtis, ir pasineriu į savo subtiliąją erdvę bei kūrybą – į mąstymą, analizę, vidines keliones, rašymą, bendravimą su savo bendruomene, tai yra su jumis. Tai mano džiaugsmas. Mano žemiška ir nežemiška atspirtis.
Tuomet vėl pakeliu žvilgsnį į Maitrėją ir klausiu, kaip vienoje LRT laidoje vedėjas klausia:
„O kur toliau?“
Ir man atsakoma – į beribes erdves. Į naują pažinimą, į suvokimą, iš ko susideda pasaulis, į tai, kas žmogui įmanoma dabar ir kas bus įmanoma vėliau.
