Naktis praėjo, ir saulei sušvitus danguje žmogus prabudo.
– Labas rytas, – žmogus išgirdo linksmą švelniosios būtybės pasisveikinimą. Tos pačios, kurią buvo sutikęs miške.
– Ir vėl tu čia, – su nepasitenkinimu atsakė žmogus. – Kodėl tu neišnykai visam laikui?
– Mes gi draugai. Kaip aš tave galiu palikti, kai tau bus sunku? – ramiai atsakė būtybė.
– Bus sunku? Man jau dabar sunku, nes negaliu ramiai gyventi su tavimi, – jau piktai atkirto žmogus.
– Nekvailiok, – nusijuokė būtybė. – Tu tik nori gyventi kaip anksčiau, bet iš tikrųjų tai jau nebeįmanoma. Tu niekada nebebūsi toks, koks buvai vakar ar užvakar. Tu prisilietei prie kitos realybės, ir ji įnešė pokytį į tavo gyvenimą. Viskas – tas, kuris buvai, jau mirė.
– Aš nebesuprantu… Ar aš jau miręs ir nežinia kur, su nežinia kuo bendrauju, ar vis dar gyvas? Nes kažkodėl jaučiuosi gyvas, – sunerimo žmogus, pats nebesuprasdamas, kas jis ir kur jis yra.
– Gyvas, žinoma, kad gyvas. Pajudink rankas ir kojas. Jauti jas?
– Jaučiu, – atsakė žmogus ir atsisėdo lovoje, nuleidęs galvą.
Galvą skaudėjo. Gal nuo to, kad pagalvė jau išgulėta, o gal nuo to, ką vakar jautė ir girdėjo. Šiandien jis nebuvo nusiteikęs mąstyti. Nieko nenorėjo. O labiausiai nenorėjo girdėti to švelnaus ir linksmo balso.
Staiga viskas nurimo. Žmogus net apsidžiaugė – pagalvojo, kad rytinis pasisveikinimas tik pasivaideno, ir jau ruošėsi kilti iš lovos, kai išgirdo triukšmą kambaryje. Iš virtuvės sklido daugybė balsų.
– Viešpatie, kas čia dabar? Nejaugi kas nors atėjo, kol aš miegojau? Bet juk durys buvo užrakintos… – žmogus pašoko iš lovos, nubėgo į virtuvę ir… nieko nerado.
Vėl tyla. Akimirką.
Tada jis išgirdo balsą.
– Manau, jam nepatinka, kad mes esame jo namuose, – sušnibždėjo tylus balsas.
– Nekvailiok, – atkirto kitas. – Mes gi draugai. Kam gi gali draugai nepatikti? Tuo labiau, kad esame ilgai laukti jo draugai, – atsainiai tarė balsas.
– Palaukit, palaukit, – įsiterpė žmogus. – Nieko aš nelaukiau ir jūs nesate mano draugai.
– Na, gražiausiai, – vėl atsiliepė atsainusis balsas. – Tiek metų prašei, kad pasirodytume ir galėtume betarpiškai bendrauti, o dabar, mums atėjus, tu jau nieko neprisimeni.
– Aš nesuprantu… Kas jūs?
– Tavo neregimi draugai. Argi nenorėjai tiesiogiai su mumis bendrauti?
– Norėjau, – jau kukliau atsakė žmogus, – bet… nesitikėjau, kad taip gali būti. Sakiau, kad noriu ir laukiu, bet iš tikrųjų nei kiek nelaukiau, nes netikėjau, kad tai įmanoma.
– Kūrėjas mus perspėjo, – ramiai tarė tylusis balsas. – Jis sakė, kad daugybę kartų paneigei Jo tau skirtus stebuklus. Sakė, kad paneigsi ir mūsų egzistavimą. Bet, žinok, laikai pasikeitė. Mes esame tavo materialūs draugai. Teks mus mylėti ir priimti, – ramusis balsas nebegalėjo sulaikyti juoko, stebėdamas žmogaus būseną. – Tai ką, draugausim?
– O kiek jūsų yra? – nedrąsiai paklausė žmogus.
– Kiek tik sugebėsi priimti, – vėl ramiai atsakė balsas. – Mes esame vieni iš pirmųjų, atvykusių pas tave. Bet daugybė dar laukia eilėje – kol galės ateiti, papasakoti, kas jiems svarbu ir kas tau kažkuriuo metu buvo, yra ir bus svarbu.
– Tai reiškia, kad mano gyvenimas pasikeitė? – žmogus jau priėmė tai kaip faktą.
– Nesidžiauk per anksti, – vėl įnešė sumaišties balsas. – Tu dar nežinai, kaip stipriai jis pasikeitė. Viskas bus ne taip, kaip tikėjaisi. Viskas bus ne taip…
