Erdvėje stojo mirtina tyla. Tik aukštesnio dažnio minčių lauke nuvilnijo klausimas: ar tikrai žmogus nenori pažinti naujų funkcijų? Ar jis nenori peržengti savo mąstymo ribų?
– Nori, – ramiai ir lengvai savo stabilumo energiją išskleidė Kūrėjas. – Žmogus nori peržengti savo mąstymo ribas. Juk Aš jį sukūriau. Jei Aš to noriu ir jis to nori – mes esame ta pati kurianti substancija. Jis išsigando naujų temų, nes jos jam buvo netikėtos. Bet nurims, pajus Mano stabilumo energiją ir jo viduje suaktyvės naujų tiesų sąskambio dalelės. Tokia yra Mano programa, skirta žmogaus evoliucijai, – ir Kūrėjas smagiai nusijuokė iš žodžio „programa“, kuris taip stipriai paveikė žmogų.
Kūrėjas apžvelgė subtiliąją erdvę, kurioje kosminės būtybės stebėjo žmogų, ir pakvietė visus į kitokią erdvę – ramesnę, aukštesnio dažnio, patogesnę kosminėms būtybėms. Iš tiesų niekas niekur nekeliavo – pati erdvė transformavosi ir prisiderino prie Kūrėjo pageidaujamos jausminės būsenos. Kūrėjas dažnai žaisdavo jausminių būsenų sferomis. Šią sritį Jis buvo puikiai įvaldęs ir net pritaikęs žmogaus naudojimui.
Kodėl sakau „net pritaikęs žmogaus naudojimui“? Todėl, kad subtiliąją kūrybą paversti materija – didžiulis kūrybinis menas. Materija savyje talpina daugybę skirtingų energijų, darančių įtaką žmogui, ir daugybę jausenų substancijų, kurios jį veikia. Subtiliojoje materijoje tai sukurti labai lengva. Įvaldžius šį meną, būsenų sferą galima sumodeliuoti per akimirką. Tačiau tam reikia gebėjimo aiškiai apmąstyti: kokios būsenos reikia šią akimirką, kokios jausenos turi susijungti į vieną ir kokį rezultatą tai sukurs. Negalima paimti dviejų jausenų ir jas sujungti neapgalvojus pasekmių. Jei paimsi stiklinę druskos ir stiklinę cukraus, sumaišysi – ar galėsi tai valgyti ir mėgautis? Ne. Taip yra ir su jausenomis.
Kuriant jausminę sferą, susikurs tai, ką esi patyręs ir išgyvenęs, o ne tai, ką esi girdėjęs. Todėl sau išsigryninti, ką konkreti jausena reiškia, yra itin svarbu. Priešingu atveju gali sukurti tokią keistą būseną, iš kurios paskui bus sunku išeiti ar ją suvaldyti.
Viena jausena skatina aktyvumą, kita – pasyvumą, trečia – džiugesį ir t. t. Jei netikslingai parinksi jausminę sferą konkrečiam numatomam įvykiui, vėl prisidarysi bėdos. Tarkime, pasikvieti partnerius į darbinį pokalbį, o pasitelki jauseną, kuri tarsi rami ir sutelkianti kūrybai, bet kartu – svajinga, net seksuali. Ar bus įmanoma darbingai kurti? Ne.
Neįmanoma pasirinkti vienos labai konkrečios jausminės būsenos, nes kiekviena būsena išskleidžia daugybę naujų patyrimų: kūrybinį impulsą, atradimo džiaugsmą, pasidalijimo su kitais malonumą. Jei nebūtų šios būsenų įvairovės, žmogus patirtų šaltumo šoką.
Jeigu žmogui, pristatant naują minties kūrimo funkciją, būtų pasitelkta tinkama jausminė sfera, jis šią žinią būtų priėmęs daug ramiau.
– Bet juk aš stengiausi sukurti lengvumo ir paprastumo būseną, su juo kalbėdama, – įsiterpė neregimoji būtybė, kalbėjusi apie proto funkcijas. – Kodėl žmogus išsigando, nusiminė ir užsisklendė?
– Tavo būsena buvo gerai sukurta, – atsakė būsenų kūrimo Meistras, – tačiau ji nebuvo pakankamu laipsniu sutelkta į materiją. Lengvumas skleidėsi aplink žmogų, bet jis nepersmelkė jo vidinės būsenos, neįėjo į jo mąstymo sferą.
– Nežinau, ar apskritai įmanoma sukurti tokį gerą būsenų sutelkimo laipsnį, kuris tikrai paveiktų žmogų, – ranka numojo geroji būtybė.
– Įmanoma, – ramiai atsakė Meistras. – Daug kam jau pavyksta tai padaryti, tačiau kol kas tai veikia tik tam tikro dažnio žmogaus realybėje. Jei žmogaus gyvenimas vyksta žemo dažnio realybėje, gerų būsenų sfera nepajėgia įsiterpti į jo jausenų lauką be jo paties intencijos. Tokio žmogaus vidinė sfera būna labai suspausta. Jei bandytume per jėgą įlieti į ją gerumo energijos, tai sukeltų emocinę įtampą. Žmogus nesuprastų, kas su juo vyksta, ir vietoje naudos galėtume jį pažeisti. Be to, žmogus nėra objektas. Jis yra procesas. Kol jūs bandote prie jo „pritaikyti“ būsenas, programas ir dažnius, jis pats nuolat keičiasi. Todėl niekas niekada iki galo nepataikysite į jo vidinę būseną. Ir tai nėra klaida – tai kūrybos sąlyga.
Meistras nuleido galvą. Jis suvokė, kiek dar reikia mąstyti, rinkti tikslines substancijas ir energijas, kurios leistų švelniai įeiti į suspaustos jausminės materijos sferą ir ją praplėsti. Tai milžiniškas kūrybinis uždavinys. Iš tiesų Jam daug smagiau kurti su žmonėmis, kurie bent jau išreiškia intenciją sąmoningai formuoti savo pozityvių minčių sferą. Per intenciją daug lengviau įterpti naujas aukšto dažnio būsenas. O jei žmogus dar ir tikslingai renkasi, su kokiomis mintimis ir jausmais gyventi, bendradarbiavimas tampa tikru malonumu. Tiesa, šioje srityje žmogus labai neraštingas. Jis dažniausiai mato tik juoda ir balta, yra persmelktas linijinio supratimo. Meistras suvokė, kad tokia buvo Kūrėjo pasirinkta kūrybos stilistika: iš apribojimų – į nuolatinį plėtimąsi, iš linijinio vystymosi – į sferinį, iš linijinio laiko – į momentinį, tūriu praplėstą laiką.
Jį taip pat žavėjo Kūrėjo iniciatyva pakviesti į bendrakūrybą sąmones iš Nebūties sferų. Jos geba paneigti bet kokį materijoje egzistuojantį faktą. Išanalizavusios materijos niuansus ir nustačiusios neatitikimus, jos gali išskaidyti tam tikras materijos formas ir pakeisti jas kitomis dalelėmis, kurios daug gryniau atspindi ne tik Kūrėjo, bet ir Absoliuto minties šviesą.
