Nijolė Valevičė
Būtis, žinojimas (sąmoningumas), palaima daugiamatiškume (1 dalis)
Didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį domėjausi BŪTIES pažinimo bei pilnatvės temomis. Jas nagrinėjau ir išgyvenau. Šios temos man skleidėsi palengva – nuo smalsaus žingeidumo iki patyriminių išgyvenimų. Kiekviename amžiaus tarpsnyje vis kitaip suvokdavau būtį ir savo vaidmenį joje. Atrodė, kad gyventi pagal žmogiškąsias vertybes, atlikti savo pareigas šeimoje ir visuomenėje, dirbti įdomų ir naudingą darbą yra pagrindinės mano būties sudedamosios dalys. Tačiau džiugesio buvo mažai. Manyje glūdinti Kūrėjo kibirkštis neleido pasitenkinti tuo. Mano vidinis balsas kvietė mane keliauti dvasinių ieškojimų keliu. Ši kelionė – nelengva, bet labai įdomi ir veda vis toliau – į naują patyriminį savęs suvokimą.
Pakylėtųjų Valdovų laiškus skaitau jau seniai. Didžiausias pokytis mano gyvenime įvyko perskaičius Violetos Petraitienės „7 sąmonės augimo ciklai“. Ten išsakytos tiesos padrąsino priimti svarbius sprendimus asmeniniame gyvenime. Nežiūrint savo brandaus žmogiškojo amžiaus, pradėjau kurti save iš naujo. Tai man teikia džiaugsmą. Neužmečiau savo įsipareigojimų šeimai ir visuomenei, tačiau tai, ką darau, išjaučiu naujai, atsirado minčių aiškumas, lengviau nuspręsti, kas tikra, o kas tik sukuria tikrovės iliuziją.
Džiaugiuosi, kad naujojoje būtyje vis daugiau vietos atsiranda subtiliajam pasauliui. Negaliu pasakyti, kad laisvai bendrauju su Subtiliaisiais Mokytojais ar kitais subtiliojo pasaulio atstovais, bet subtilusis pasaulis man reiškiasi garsais, spalvomis, geromis emocijomis, netikėtais klausimais ir atsakymais. Anksčiau tai šiek tiek trikdydavo, o dabar atsirado žinojimas, jog tai tikra, tai – mano savastis. Turiu tvirtą tikėjimą, kad palaipsniui išmoksiu priimti ir suvokti man siunčiamas žinias.
Būties suvokimas kūno sąmonės lygmenyje
Vaikystėje girdėdavau balsus, tolumoje vykstančius pokalbius, kurie gąsdindavo, nes ypač ryškiai jie girdėdavosi tyloje. Tuomet kildavo įvairūs vaizdai, nors apsidairiusi nieko realaus nematydavau. Palaipsniui tai atitolo savaime, nes sudomino išorinis pasaulis. Jau paauglystėje pradėjo kilti įvairūs egzistenciniai klausimai. Siekis sužinoti apie pasaulio sąrangą ir žmogaus vaidmenį ypač sustiprėjo studijų metais. Daug skaičiau, mąsčiau, diskutavau su bendraminčiais. Jaučiausi laiminga. Po studijų, pradėjus darbinę veiklą bei šeimos kūrimą, tema vėl lyg ir atitolo. Būtį suvokiau kaip pareigą visuomenei ir atsakomybę prieš savo šeimą, vaikus, pilnatvę materijoje. Tai truko gerą dešimtmetį. Patirdavau džiaugsmą darbe, stebėdama vaikus, bendraudama su vyru ir draugais. Tačiau savo būtyje jaučiau ilgesį kažko, nepraeinantį nuovargį, slegiančias mintis. Po kurio laiko išgirdau savo vidinį balsą. Taip tyliai ir nuoširdžiai jis paklausė, kodėl aš nesijaučiu laiminga… Pradėjau ieškoti atsakymo. Kai kažko ieškai – randi ir tai dažnai pranoksta lūkesčius. Gauti atsakymai: pažink save, pamilk save ir tuomet viskas ims keistis – buvo tarsi nušvitimas. Taip ir buvo. Viskas ėmė keistis. Tačiau dvasinius patyrimus lydėjo skaudūs praradimai. Tuomet dar nesuvokiau, kad visko kada nors reikės atsisakyti. Po kurio laiko aš pradėjau suvokti save ir BŪTĮ kitaip. Apie tai neišsiplėsiu, nes svarbus yra tik dabarties suvokimas.
Sąmoningas siekis patirti būtį per subtiliojo pasaulio atsivėrimą
Esu dėkinga savo vyrui Gediminui, jog mane pakvietė būti ir mokytis drauge „Būties kūrybos“ projekte. Labai džiaugiuosi, jog turime galimybę per suvokiminę/pajautiminę sąmonę drauge ir kiekvienas savaip pažinti subtilųjį pasaulį, Absoliutui stebint, bendradarbiauti su Kūrėju ir Subtiliaisiais Mokytojais, kuriant naują save ir naująją visatinę realybę (NVR).
Iš pradžių viskas atrodė miglotai, nes nejaučiau to, apie ką rašo kiti projekto dalyviai. Subtiliojo pasaulio mokytojai tiesiogiai su manimi dar nebendravo. Tačiau palengva ir čia viskas keitėsi. Atėjo suvokimas, jog būties transformacija vyksta čia ir dabar, tik norint savo būtį kurti NVR, turiu įvaldyti kai kurias savybes ir mąstyti tikslingai.
Vienos rugsėjo meditacijos metu regėjau, kaip iš aukštesnės dimensijos per mano viršugalvį, per stabilumo ašį, stubure teka aukso spalvos gija. Ją jaučiau kaip šiltą kažkokios labai švelnios energijos tėkmę. Užpildžiusi stuburą, ji pradėjo sklisti per mano kraujotaką į visą organizmą. Tai truko kurį laiką. Sąmoningai patyriau Būties pilnatvę, begalinį džiaugsmą, jog esu vienybėje su Kūrėju. Išėjusi iš meditacijos, jaučiausi sveikesnė, laimingesnė, bet neturėjau fizinių jėgų apie tai kalbėti.
Įdomu tai, kad šis pojūtis niekur nedingo. Po šio patyrimo aš ir toliau jaučiu mano organizmu srovenančią auksinę energijos giją. Pradėjau tyrinėti, kėliau klausimus, bandžiau išsiaiškinti, iš kur mane pasiekė ši dovana, nes jausmas lydėjo nepaprastai sakralus. Knietėjo išsiaiškinti, ką su šia dovana turiu nuveikti. Taip vaikščiojau kelias savaites negaudama atsakymo, kol vieną dieną, susikaupusi į stabilumą, pamačiau Kūrėją. Jis atėjo auksu spinduliuodamas, aplink Jį – šviesos aureolė. Nemačiau Jo veido, nes švytėjimas akino. Atėjo supratimas, jog ta aukso gija iš Kūrėjo. Jis įliejo į mane savo stiprybės, pasidalijo savo kūrybinėmis ir gydomosiomis galiomis, padrąsino eiti drauge ir patirti bendrystės dvasią. Kadangi dar tiksliai nežinau, kaip ši energija veiks kuriant save naujoje realybėje, nusprendžiau rinktis Kūrėjo kvantinio lauko tyrinėjimo kryptį.