Visą dieną svarsčiau, kas buvo tas, kuris mane lydėjo toje kelionėje, kas esu aš, kurios nedrįstu atpažinti, kodėl susitikau su krikščionybės puoselėtojais Tibete ir gavau lamos statusą? Daug buvo minčių, o aiškaus atsakymo nebuvo.
Kitą rytą vėl nuėjau į kupolą. Iš karto vibraciją pakito, bet visiškai jokios informacijos. Praėjusį vakarą dar pavyko išsiaiškinti, kad primiršau Absoliutą. Labiau susitelkiau į pakitusio Kūrėjo pažinimą, į savo kosminės sąmonės pažinimą, o Absoliutą tarsi paneigiau. Nedrįsau manyti, kad Jo sąmonė galėtų kažkaip tiesiogiai bendrauti su manimi. Nors prisimenu ir Jo padiktuotą laišką ir Jo man perduotą Jo kvantinio proto dalelytę, kurios galios suvaldyti negeba ir Kūrėjas. Todėl Kūrėjas kažkuriam laikui užblokavo tos dalelytės galią.
Sėdėjau kupole, galva nuo energinės įtampos svaigo, kūnas sustingo, nei vienas raumuo nejudėjo, o informacijos jokios.
Iš vakaro Virginijus dar sakė, kad vaizdinyje į olą mane lydėjo Absoliutas, bet aš tą prielaidą atmečiau. Pamaniau, kad gal Kūrėjas ten buvo, nes aš jį tarsi pažinau ir jis atvedė mane iki Tikėjimo šaknų. Bet vis tik aiškumo tame nebuvo.
Ir kada pradėjau svarstyti, koks mano santykis su Absoliutu, mane grąžino į olą, kur buvo Jėzus, Juozapas ir Marija. Žiūrėjau Jėzui į akis ir išgyvenau daug jausmų. Tyrą moterišką meilę, jau pagalvojau, gal buvau Magdalietė, po to sekė labai gilus prisirišimas prie jo, kaip tikėjimo simbolio. Tada jau pradėjau suvokti, kad išgyvenu ne savo jausmus, o žmonių nuostatas į Jėzų. Buvo sunku tą meilę, tą prisirišimą paleisti, bet kai jos atsisakiau, visoje erdvėje nuvilnijo palengvėjimas. Ir prisirišimas prie Juozapo, kaip prie tėvo, irgi atsirišo. Tada pažinau mane lydėjusį žmogų, matyt, jau leidau sau priimti tokią prielaidą, kad tai Absoliutas mane atvedė į tą olą. Sako: buvo laikas, kai Marija pasiprašė į tavo mokymus ir ji buvo vienintelė būtybė iš subtilaus pasaulio, kuri ne mokė, o buvo mokinė. Ji kartu su tavo mokiniais išgyveno sąmonės virsmą, ji patyrė didžiosios sąmonės susikūrimą, ji transformavo visą senosios patirties įkrovą mokymo metu ir šioje oloje ji jau buvo švytinti. Ji dar akimirkai grįžo į tave, kaip žmogų, ir per visą tavo mokymo eigą save iki galo transformavo ir išsklaidė senąją sąmonės struktūrą (P.S. dabar ją žinau kaip Mariją Kumarą). O Jėzui ir Juozapui jau reikėjo papildomos pagalbos. Todėl atvedžiau tave į olą. Man reikėjo žmogaus, kuris išgyventu visų žmonių prisirišimo prie tikėjimo nuotaikas ir jas paleistų. Tada Jėzus ir Juozapas transformavosi, jų senoji sąmonė išsiskaidė, jie pakito, pakeisdami ir Tikėjimo esmę. O kokia ta tikėjimo esmė, jau gali suvokti lama, bendraujantis su Absoliutu.
Prieš kelias savaites išgyvenau savo naujų aspektų pažinimą ir tada neradau savojo aspekto, kaip Mokytojo. Buvo keista būsena, juk man svarbu yra mokymas, o Mokytojo aspekto neberadau. Kūrėjas palaikė mano, kaip Mokytojo, aspektą, o kai aktyvinasi santykis su Absoliutu, to aspekto nebeliko. Liko lama. Google rašo, kad tai dvasinis vadovas. Ir manau, kad lama remiasi ne tam tikros religijos principais, o suvokia Visatos esmę be jokių žmogaus anksčiau sukurtų nuostatų, kas yra tas, iš kurio mes esame kilę.
Dar prisimenu, kai oloje pamačiau Mariją, tai mano erdvėje, virš galvos, atrodė, kad visas dangus pilnas ašarų. Aš dar pati sau nusijuokiau, kad jau tikrai neleisiu, kad tos ašaros eitų per mano akis. Tegu jos transformuojasi erdvėje. Matyt, tai buvo žmonių ašaros, išverktos, kada kreipėsi į Mariją. Ir kai jau pajaučiau, kaip Marija nyksta erdvėje, aš dar nuoširdžiai su religine pagarba norėjau jai padėkoti, o ji net griežtai man pasakė: tik jau nepradėk. Supratau, kad nepradėk elgtis, kaip įprasta buvo religijoje.
Tai kas aš buvau toje oloje, kai nedrįsau save pažinti? Dar kartą grįžau į tą akimirką ir pajaučiau save, susidedantį tarsi iš dviejų dalių. Nesu iki galo tikra, nes dar, matyt, nedrįstu gerai pasižiūrėti, bet manau, kad tai žmogus ir Absoliutas. Arba, paprasčiau pasakius, žmogus, savyje talpinantis Absoliuto dalelytę. Įdomiausia tai, kad to nenoriu. Kodėl galiu nenorėti būti Absoliuto dalimi? Yra tik viena priežastis: prisirišimas prie Kūrėjo ir prie buvusio gyvenimo modulio. Jei keitiesi, tai kinta ir realybė. Aš vis dar nežinau, kas yra lama, ką suteikia man tas statusas ir nežinau, ar man tai patiks. Nors pasirinkimo nėra. Arba suvokiu, priimu ir einu lengvuoju keliu, arba neigiu, bijau ir einu sunkiojo virsmo keliu. Aš, kaip žmogus, norėčiau lengvesnio kelio, vadinasi, teks norėti būti lama.
Suprantu, kad nebeturiu mokytojo aspekto, bet niekaip negaliu paleisti savo mokymų ir žmonių, kurie mokosi. Net fiziškai skaudu. Jau anksčiau teko išgyventi emocinį skausmą, save atskiriant nuo savo bendraminčių, bet tai netrukdė toliau tęsti mokymų. O dabar nežinau, kas bus. Kažkas bus, visados būna, juk Absoliutas su Kūrėju tikslingai dirba kartu. Mato, kur mane gali geriausiai panaudoti. Bet, vėl pasikartosiu, bijau ir nenoriu to matyti, nors žinau, kad kitaip nebus. Tiesa, aš APSISPRENDŽIU patirti viską, ką Kūrėjas su Absoliutu man yra numatę. Mano žemiški jausmai tegu netrukdo daryti tai, kas privalu. Aš priimu lamos statusą ir laukiu tolimesnio kelio parodymo.
