„Būties Kūrybos” projekto dalyvės Vilijos Kuraitės namų darbas:
Kaip aš naudojuosi KVANTIŠKUMU kasdienoje?
Pirmoji mintis – kaip naudotis tuo, ko gerai (iki galo) nesuvokiu, nesuprantu, tik užčiuopti galiu, turiu pirminį suvokimą apie tai, bet nieko aiškaus ir konkretaus? O dar žodis „naudotis“ įpareigoja, nes naudotis – tai aktyviai veikti su tuo. Tad kaip aktyviai veikti su tuo, kas nėra iki galo pažinta/suvokta, kas dar tik veriasi? Belieka pasitelkti pirminį suvokimą, kintančios savęs stebėseną dienose bei vidinį susitelkimą kvantiškumui pažinti.
Galbūt, kvantiškumas ir nėra iki galo pažinus, nes savyje talpina visas įmanomas galimybes, savybes, pasireiškimo ir veikimo variantus tuo pačiu metu tame pačiame erdvės taške (kai viskas egzistuoja čia ir dabar). Ir tik suaktyvinimo reikalas (dėmesio energijos pagalba), kuris dėmuo, kombinacija ar kombinacijų kombinacijos pradės reikštis stipriau ir įsivyraus. Vadinasi aš, kaip kuriančioji sąmonė, galiu rinktis, ką ir kiek noriu išskleisti, o ką – užverti, naudodamasi savo dėmesio energija kaip įrankiu „vaikščioti per“ aktualias temas.
Ne kartą esu pastebėjusi – vos susitelkiu į mintį apie tam tikrą mane dominančią naują veiklą/temą – ji išsiplečia, išsiskleidžia lyg gėlės žiedas mano gyvenime, užimdama, atrodo, likusią laisvą minčių erdvę. Tada visa savimi „panyru“ į ją ir gyvenu naujos veiklos/temos idėja: ieškau informacijos, nagrinėju, lyginu, svarstau. O kitos, buvusios aktualios temos tuo metu tarsi „prisiveria“ ar visai pasitraukia iš akiračio. Jei anksčiau tai siejau daugiau su interesų pasikeitimu, tai dabar matau pokytį: aš pati renkuosi, ką noriu išskleisti ir kiek būti tame. Pati gebu įsitraukti į temas, bet ir pakankamai greitai iš jų išeiti, vos tik pajaučiu, kad tai nebetikslinga, jog veikiu daugiau iš inercijos, o ne iš įdomumo, noro pažinti ar tikslingumo.
Kvantiškumą patiriu ir per nuolatinį kintamumą – tarsi savaime išryškėjančią, „įšokančią“ į akiratį temą (pvz., vieną savaitę labai aiškiai jaučiu tyrumo būsenos ir tyro veikimo svarbą, fiksuoju jo rezultatus, kitą savaitę veriasi matymas ir integravimas į savo veiksmus tikslingumo būsenos, trečią savaitę aktyvinasi tikslinės minties svarba ir t.t.) Patiriu, nes fiksuoju.
Idėjų atsiradimo greitis, gausa ir įvairovė – dar viena kvantiškumo išraiška, per kurią gavau supratimą, jog kiekviena nauja idėja turi savo „galiojimo laiką“ t. y., atėjusi ji turi būti greitai fiksuota ir greitai priimami sprendimai dėl jos įgyvendinimo. Kitaip dingsta, nebeprisimenu jos arba tampa nebeaktuali. „Informacija gali vertis skirtinga vienu metu, jei tik randa sąskambį su sąmone. Vadinasi, įmanomas daugybės skirtingų temų nagrinėjimas vienu metu, nesiekiant baigtumo. Nes baigtumo nėra. Viskas kinta.“
Nenuspėjamumas tapo mano kasdienio gyvenimo palydovu: nieko nebespraudžiu į rėmus ir nebekuriu planų (tik gaires), nes žinau, jog gali būti visaip, ir atėjus metui veikti, viskas gali pakisti kardinaliai. Ką tai duoda? Atlaisvina protą nuo įtampos, žadina smalsumą ir susidomėjimą gyvenimu. Tam būtina viena sąlyga – visiškas pasitikėjimas Kūrėju. Kai išties pasitikiu – baimei vietos nebėra. Tada net galimus nesklandumus priimu kaip pamokas (nebūtinai iškart suprantamas).
Kvantiškumas – tai tikslumas. Tikslumas visame kame: aiškus žinojimas, tikslūs veiksmai ir kryptis. Pastebiu, kai iškeliu klausimą (jei neleidžiu pati sau suabejoti), dažniausiai aš iškart žinau atsakymą: daryti taip ar kitaip? – iškart žinau kaip. Ir tik mano nenoras, proto įsikišimas gali ištempti atsakymą pačiai sau ar pakeisti jį, bet koks tikslingiausias variantas – aš iškart žinau. Tai įsižiebia kaip elektros lemputė ar sužimba kaip žvaigždė danguje. Atsiradęs pastovus vidinis žinojimas, ką ir kada sakyti žmogui, o ką praleisti ar kada susilaikyti veda į geresnių tarpusavio santykių kūrimą; žinojimas, ką veikti tikslinga, o ką ne – leidžia susidėlioti prioritetus ir „pajungti“ dieną tikslinei veiklai.
Kaip jau minėjau, nebekuriu planų. Nebekuriu dar ir dėl to, nes vos pagalvojus apie laukiančius darbus jie patys „sugula“ į dienas. Žinau – tą darysiu tada, o aną kitą dieną. Tai vyksta be pastangų, be svarstymo ar proto įsikišimo. Žinojimas „išvyniojamas“ man prieš akis pagal tikslingumo principą (tačiau visada pasilieku vietos netikėtumo faktoriui ir nepergyvenu, kai nesidėlioja net pagal gaires).
Kitas kvantiškumo pasireiškimas – tai vis dažniau patiriamas „sutrūkinėjęs“ laikas: atrodo, žmogaus nemačiau jau seniai, o, pasirodo, tik mėnesį. Arba atvirkščiai: matėmės seniai, o atrodo, kad praėjo vos keletas savaičių. Kartais nebesuprantu, kaip laiką matuoja mano sąmonė. Gilinantis į temą aplankė informacija: „Kodėl tu nebeplanuoji į priekį? Todėl, kad laikas [kvantiškume] yra patiriamas kitaip. Laiko iš esmės nebėra. Dabartis ir ateitis egzistuoja tuo pat metu. Laiko vienetas išsiplečia, perdengdamas visus laiko sluoksnius daugiamatiškume. Laiko sąvoka kinta. Kas gi yra laikas? Tai dalelių judėjimo greitis tam tikrame erdvės taške. Dalelės arba pristabdomos (tada patiriate dabarties akimirką), arba juda savu tempu (ateitis). Apie praeitį nebėra prasmės kalbėti – tai užstrigusios erdvėje dalelės, turinčios didelį materinį tankį. Kuriančioji akimirka yra su DABAR.
Man kilo klausimas: ar dalelės juda viena linija? Juk žinome, kvantiškume viskas vyksta chaotiškai. Tai kaip gali egzistuoti ateitis? Jos paprasčiausiai nėra.
„Teisingai. Yra vienas bendras laukas. Tai, ką tu nori pasiekti/ suvokti – gali prisitraukti, išskleisti, patirti. Paskui imti kitą informacijos vienetą. Apskritai, turite nusimesti suvokimą, jog egzistuoja laiko tąsa. Žinau, tai labai naujas suvokimas jums. Iš didelio įpročio ir prisirišimo prie tokio mąstymo, jums sunku suvokti, kad gyvenimo/laiko linijos nebėra. Nebėra dabar, nebėra paskui. Viskas egzistuoja šiame laiko momente: visos galimybės, visa informacija ir aš, kaip savo dėmesio energijos valdytoja, naudodamasi ja, galiu paimti informaciją iš bet kurio erdvės taško ir ją išskleisti.
Aš: jei kvantiškumas neturi laiko sąvokos, tai gal neegzistuoja ir erdvė tuomet?
„Ne. Erdvė visada yra. Kuriančioji erdvė. Erdvė sudaro sąlygas kūrybai vykti. Kūrybos gali būti visokios – skirtingo dažnio ir tankio – taigi, ir erdvės truputį skiriasi, bet aplinka kūrybai (kaip jūs vadinate – erdvė) privalo būti. Tai būtina sąlyga. O laikas? Laikas yra žmogaus, gyvenusio linijišką gyvenimą, sukurta koncepcija. Ir ji tikra, egzistuojanti, veikianti pirminės Žemės ribose. Tačiau perėjus gyventi į kvantinę erdvę ir pradėjus vadovautis kvantiškumo principais, pamatysite, jog laiko (kaip tąsos) sąvokos čia nėra. Viskas egzistuoja vienu metu skirtingomis formomis ir dažniais.“ Galbūt tas neatitikimas tarp pirminės Žemės laiko sąvokos ir tarp to, kaip yra kvantiškume, mus strigdina senoje paradigmoje, bet mokykimės suprasti, jog egzistuojame tiesiog Čia. Viskas ir yra Čia pagal kvantiškumo principą.
Gebėjimas pasiekti kito žmogaus sąmonę/ minčių pralaidumas, darau prielaidą, yra dar vienas iš kvantiškumo pasireiškimo aspektų. Tikriausiai ne vienas esame patyręs, kai pagalvojame apie žmogų ir šis paskambina. Visai neseniai (su ta mintimi) pagalvojau apie grupiokę, su kuria nesimatėme dešimt (!) metų. Bandžiau ją surasti socialinių tinklų pagalba, tačiau nesėkmingai. Ir mano didelei nuostabai, po maždaug dviejų savaičių gavau iš jos žinutę.
Mąstant apie mintis bei jų galimybes, aplankė suvokimas, jog kai negalime pasiekti kito žmogaus žodžiu (pvz., žmogus užsidaręs, nenori klausytis, nepriima informacijos), užtenka savo kvantinėje sąmonėje susitelkti į to žmogaus sąmonę ir bendrauti su juo per nematerinį lygmenį (kartais pasiekti materinį – žemiškąjį protą – per ilgai užtrunka, per keblu), o sąmonė su sąmone bendrauti gali jau dabar, čia. „Kalbantis su kito žmogaus sąmone lengviau „atverti“ jį naujos informacijos priėmimui. Nes dėmesio energija sutelkiama nebe vienos, o dviejų sąmonių vienu tikslu – bedradarbiauti. Tai palengvina ir pagreitina kitos sąmonės virsmo procesą (ypač kai žemiškasis protas jį riboja), o taip pat paruošia [žmogų] priimti naujas suvokimines dalelytes. Ne į žmogų kreiptis reikia, o į jo sąmonę. Taip prabudinamas bendravimas aukštesniu lygmeniu ir įmaterinimas būna stipresnis. Nes vienos sąmonės materinis taškas fokusuoja mintį į kitą sąmonę ir palengvina jos integraciją materijoje. Viską valdo dėmesio energija. Dėmesio energija, kaip jau ne kartą sakėme, yra šių laikų „valiuta“ (pridėsiu: Visko valiuta). Tik žmogus neįvertina jos galios. Vis dar per daug dėmesio ir pirmenybės atiduoda mažareikšmiams dalykams, mintims, įpročiams. O tai nekuria pažangos. Mes turime padėti vieni kitiems skleistis. (Pa)veikimas per garsą (žodį) dabar aktyvuojamas, tačiau nenuvertinkite ir bendravimo vienas su kitu sąmonės lygmeniu. Tai gali duoti greitesnius ir stipresnius rezultatus (ypač jei šios dvi metodikos: bendravimas žodžiu kodiniais žodžiais ir bendravimas sąmonėmis taikomi kartu). Būkite kūrybingi. Atminkite: gyvenate daugiamatiškume, tai ir taikykite jo principus kasdienybėje. Tegu abu pasauliai (subtilusis ir žemiškasis) susilieja. Ir te integracija naujų suvokiminių dalelyčių būna greita. Su meile, Maitrėja.“
Kvantiškumas – tai gebėjimas peržengti laiko ir erdvės ribas.
Pasirodo, tam tikrus kvantiškumo principus aš pradėjau pažinti (ir nejučia taikyti) dar prieš gaudama namų darbą, tik nesupratau, kad tai yra Tai. Dabar suvokiu, jog nefiksuojant pokyčio savyje (mintyse, minčių eigoje, jausenose, veiksmuose), neturint tikslo fiksuoti tai kasdieną, galima „patirti gyvenimą jo nepatiriant“ t. y., kaip natūralų, nematomą savęs pasikeitimą; pakitimą kaip faktą – „pasikeičiau, pakito tas ir anas“. Tačiau tik aktyvi kasdienė stebėsena ir analizė savęs ir savo gyvenimo, dėmesio energijos (į)valdymas leidžia aktyviai įsitraukti ir dalyvauti savo paties kitimo procese bei daryti įtaką savo augimui. Nes užfiksuota ir suvokta tiesa neša daug galingesnę realizacinę galią ir atveria potencialą plėstis dar labiau.
P. S. Šis tekstas kūrėsi taip pat remiantis kvantiškumo principu: pirma užsirašė pradžia, tada pabaiga, o galiausiai – visa kita. Jokio nuoseklumo. Taip, kaip ir priklauso .
