Dabar mano realybė dar labiau kinta. Jei anksčiau realybės pokyčiai sukeldavo iššūkius kasdienybėje, tai dabar labai daug iššūkių sukelia naujų idėjų priėmimas. Jų gylis, prasmės, svarbumas, galios. Atrodo, kad ateinančios naujos žinios, tarsi traiško visas mano iki šiol žinotas tiesas ir kuria naują realybės substanciją, kurioje aktyvinasi labai kitokios gyvenimo tiesos, jaučiasi kintančios materijos pulsacija, kuri pamažu virsta kitokia realybe.
Kaip apibūdinti tą kintančią realybę? Po metų, dviejų, galbūt, galėsiu papasakoti apie realybės pokytį. Bet dabar visas pokytis matosi, jaučiasi subtilioje erdvėje. O jei dar tiksliau pasakius, tai suvokimo lauke. Jei anksčiau, kol bendravau su Pakylėtaisiais Valdovais dar galėdavau sugrįžti į įprastą kasdienybę, tarsi pabėgti nuo naujų suvokimų ir patirčių, tai dabar tai nebeįmanoma. Aiškiai jauti ir matai, kaip kiekviena tavo mintis kuria realybę, kaip tavo netinkama reakcija į situacija kuria tau visai nepalankias pasekmes. Tu jauti, kaip kuriamos sąlygos naujiems įgūdžiams įvaldyti, bet neįvykdžius sąlygų, naujos realybės substancija užguls tave nepasiruošusį ir tau skaudės. Pirmiausia skaudės fiziškai. Kai tu nesuvaldai savo vidinės būsenos, savo emocijų, nedarai veiksmų, kurie leistų tau išeiti iš vidinių apribojimų, tu sutankini savo energinę struktūrą ir naujoji gyvenimo substancija „neįtelpa“ į tave. Jai reikia žmogaus vidinės laisvės, lengvo atsivėrimo virsmui, ramaus atsisakymo prisirišimų, didžiulės drąsos tikėti ir veiksmo, ją priimant. Ar tu pasiruošęs ar ne, naujos realybės substancija vis tiek tave pasiekia. Nėra kur pasislėpti nuo virsmo jėgos. Žinoma, net kvailai skamba tokie žodžiai – pabėgti nuo virsmo jėgos. Reikia mėgautis ir būti tame virsme ir dar dėkoti Kūrėjui, kad tu dabar gali tai išgyventi. O kas gali norėti pabėgti nuo tokios pokyčio jėgos? Tavo ego. Tavo vidinė stagnacija. Tavo senoji komforto zona. Tavo baimė būti kitokiu.
Naujos tiesos ateina, naujos gyvenimo sąlygos kuriasi ir prie jų reikia prisiderinti.
Senoji gyvenimo realybė man jau seniai kažkur į šoną pasitraukė, pasitraukė ir subtilioji realybė su visu nuostabiu subtiliojo pasaulio gyventojais. Pasitraukė senoji gyvenimo prasmė, senųjų tiesų realizacijos jėga. Ir kas tada atsitiko? Senieji gebėjimai nebėra reikalingi, senosios tiesos pasijaučia labai apribotos, o naujų įgūdžių dar nėra, kaip tada gyventi? Atsiveria visiška tyla, tuštuma. Kai kada nuvilnija vidinis skausmas, tarsi kai ko svarbaus netenki. Nedrąsu eiti į priekį, nes nežinai kaip reikia naujai mąstyti, į kokius naujus pojūčius dabar susitelkti, kas yra nauja idėja, turinti gyvybės, o kas yra nueinanti sena idėja, kurios nebepalaiko subtilioji erdvė. Kas materijoje turi jėgos realizuotis, o kas laikosi dėka inertiškumo? Nuostabus nesuvokimo laikas. Kodėl nuostabus, jeigu taip sudėtinga? Nuostabus, nes jauti, virsmas vyksta, pamažu atsiveria galimybė naujai pajusti, naujai mąstyti, naujai matyti. Atsiranda nauji neregimi draugai, atsiranda palaikymas ir atsiranda jėga, skatinanti tave keistis. Nuolat daryti naujus dalykus, kurie stiprina tavo naujas savybes, kurie sudaro sąlygas patirti kai kurių tiesų esmę praktikoje. Tu supranti, kad ta virsmo jėga, triuškinančiai griaunanti tavo suvokimą apie realybę ir pačią realybę, ateina, nežiūrint ar tu norėtum nuo jos pasilėpti, ar tu suspėsi prisitaikyti, ji vis tiek ateina ir tu būsi naujos realybės nauju žmogumi.
