Vizijoje susitikau su Jėzumi. Šį kartą su juo susitikau Jo subtiliuosiuose namuose. Jis man parodė savo darbo kambarį, kur dirba su naujomis idėjomis. Tos idėjos, tarsi švytintys kamuoliukai, po visą kambarį sklendė. Paklausiau, ar jis neskuba visų jų priimti, išsiaiškinti? Atsakė, kad ne, nes jų visados bus. O kai paimi mintį, tai ją turi įtakoti savo mintimi, savo būsena. Turi norėti tą akimirką kurti, o kūryboje skubos neturi būti.
Po to jis nusivedė mane į kitą savo erdvę. Tarsi arti, tarsi toli. Toks keistas pojūtis. Atsakė, kad tai kitos dimensijos erdvė, ji kaip ir arti, nes pereini iš vienos dimensijos į kitą ir tiek. Ir toli, nes tai visai kitokio pobūdžio veikos.
Pamačiau sodą, kuriame anksčiau susitikdavome gerti arbatos. Įdomu buvo tai, kad tame sode mačiau labai daug žmonių, situacijų, bet jos tarsi persidengdavo, nesusidurdavo erdvėje. Tik Jėzus mato tą daugiasluoksniškumą ir, šiuo atveju, man parodė. Paklausiau, kas tai? Atsakė, kad eterinis planas. Čia įrašyta informacija apie žmogų, apie situacijas, kokios jos bus.
Eteriniame plane yra žmogaus informacija apie jo gyvenimą, kuris bus ateityje. Gal labai greitoje ateityje, gal po kelių metų. Tai tarsi gyvenimo linijos, karminės situacijos ir t.t.
Jėzus atsisuko į mane ir pakvietė mane dirbti šiame plane. Sako: tu su savo naujais įgūdžiais galėtum kas dieną po valandą padirbėti šiame plane. Ilgai stebėjau, ką galiu aš čia padaryti, bet svarstydama, kad nenoriu už kitus žmones spręsti jų problemų, tai nelabai norėjau ir to darbo imtis. Tada Jėzus pasakė: ar tu kasdienybėje jauti, kai ateina tam tikra gera mintis, kaip geriau tam tikrą situaciją išspręsti? Ji tau tiesiog ateina, bet iš tikro, kažkas labai rimtai dirba eteriniame ar dar subtilesniame plane, kol sukuria geriausią sprendimą ir pasiūlo tau tikslingą mintį. Yra ne tik mintis sukuriama, bet ir sumodeliuojama situacija eteriniame plane, kaip ji galėtų pasireikšti žmogaus gyvenime.
Stebėjau tuo žmones ir nesugalvojau, kaip atsirinkti, į ką dėmesį atkreipti. Atsakė: tu neieškok, kam gali padėti. Būk visiškai rami, jokių lūkesčių, jokių norų. Lauk, kol iš tos erdvės išryškės tas, kuris pajus atgarsį į tavo kvietimą. Ir viskas. Nurimau: aš gi nežinau, kaip tiksliai dirbti toje erdvėje, vadinasi, turiu mokytis ir daryti, kaip sako. Iškart išryškėjo siluetas moters su mergaite kokių septynerių metų.
Mačiau tą moterį su dukra dvejuose planuose. Žemiškoje erdvėje moteris jautė didelį nerimą dėl dukros sveikatos, nors ji buvo sveika. Tiesiog moters vidinė nuojauta kėlė įtampą. O dukrytė buvo linksma ir visiškai rami.
Eteriniame plane moteris aiškiai mato, kad kai dukrai sukaks 18 metų, ji susirgs nepagydoma liga. Todėl ji jau nerimauja, ir nerimas persiduoda į žemišką planą. O mergaitė ir eteriniame plane visiškai rami, nes ji neatsinešė su savo prigimtimi ligos įkrovos. Vadinasi, ligos įkrova kuriama per šeimos karminę liniją.
Vėl pagalvojau: juk aš nedirbu su karma, kaip aš galiu jai padėti? Atėjo aiškumas, kad moteris labai liūdi, netekusi dukros tėčio. Jis mirė dėl nepagydomos ligos. Moteris labai liūdi dėl mylimo žmogaus netekties ir, kartu, jaučia baimę, ar ta liga neatims jos dukters. O kas iš tikro vyksta tokiu atveju?
Labai norisi, kad apie tai, ką dabar parašysiu, visi labai rimtai pagalvotumėte.
Suvokiau, kad moteris turi išsivaduoti iš liūdesio netekus vyro. Nes liūdesys žemiškame plane palaiko vyro ligos įkrovą tarsi spąstuose. Liūdesys yra žemo dažnio energetika ir jis neleidžia išsiskaidyti ligos informaciniam laukui. Juo ilgiau žmogus liūdi, tuo daugiau yra laiko ligos įkrovai materializuotis ir nueiti į kažką ligos forma. Kadangi mamai netekti dukros yra skaudžiausia ir ji vis pagalvoja: „kad tik tai neatsitiktų“, atsiranda gijos tarp ligos įkrovos, kuri gyvuoja liūdesio energetikoje, ir tarp dukros, nes mama per baimę sujungia ligos įkrovą su dukra. Ir eteriniame plane jau aiškiai matosi, kad dukrai sulaukus 18 metų, liga įeis į jos kūną ir ji mirs.
Dukra nei žemiškame, nei eteriniame plane nejaučia jokios baimės, nes jos programoje nėra mirties linijos. Nėra. Bet ją sėkmingai kuria gedinti ir liūdinti mama. Vadinasi, ne šeimos karma paliečia dukrą, ne ligos genai, o mamos emocija ją nužudo. Tokia tiesa. Šiuo atveju, aš supratau, kad moteris turi atsisakyti liūdesio. Ji tarsi bijo neliūdėti, nes iš karto kaltės jausmas sukyla: kaip galiu džiaugtis gyvenimu, kai mirė artimas žmogus. Paliūdėk kelias dienas, išgedėk tą netekties skausmą ir paleisk. Gyvenimas toliau eina ir tu turi tą gyvenimą gyventi. Sukurti kitą šeimą, būti mylimai, o gal tiesiog pamilti gyvenimą ir juo mėgautis.
Kai tai supratau, erdvėje tarsi išsiskaidė įtampa, vizijoje moters nebeliko, o dukrą pamačiau jau 22 metų, laimingą ir kūrybingą merginą. Jų abiejų gyvenimų eterinis planas persikėlė į kitą, aukštesnį vibracinį dažnį, o ten jau ne mano veiklos sritis, nors tikiuosi, kai išmoksiu kurti naujas mintis, pereisiu į tą kūrybinės erdvės eterinį planą dirbti, jei pakvies.
Kai ši vizija baigėsi, Jėzus sako: o dabar viską užrašyk ir pasidalink. Kad ir kiti žmonės apie tai pagalvotų ir nekurtų tokių sudėtingų situacijų eteriniame plane, kuriame aš ir taip turiu daug darbo.
