Ateina akimirka, kai laikas skaičiuojamas ne minutėmis, valandomis ar dienomis, o patyrimų gausa. Juo daugiau suvoki, juo labiau laikas prasitęsia. Kasdienybė prabėga, jos net nepastebi, bet gerai prisimeni, kaip keliavai, kaip gerai laiką leidai su šeima ar draugais. Laikas prasitęsia išgyvenant geras emocijas. Taip pat laikas prasitęsia ir išgyvenant vidinius patyrimus. Mūsų būsenai, mūsų prisiminimams įvykiai, išgyvenami subtiliojoje erdvėje, yra tokie pat tikri, kaip ir išgyvenami realybėje. Ir juo daugiau vidinių suvokimų išgyvename, juo labiau gyvenimo laikas prasiplečia.
Kai išsiskleis kvantinis laukas, o jis išsiskleis susiaktyvinus mūsų kvantinei sąmonei, laikas dar labiau keisis ir priklausys nuo suvokimo. Dabar išgyvename nuoseklų laiką ir tame laike išgyvename nuoseklų gyvenimą. Gyvenant kvantiniame lauke, mūsų išgyventa patirtis, suvokimas iš karto duos impulsus realybei. Tai reiškia, kad gyvenimo situacijos iš karto keisis ir susikurs naujas realybės laukas naujame erdvėlaikyje. Nebus taip, kaip dabar: aš mokausi, dirbu, darau karjerą ir t.t. Bus: aš gyvenu ir išgyvenu suvokimą, kuris užsifiksuoja mano kosminės sąmonės patirčių lauke. Vadinasi, jai nebėra reikalo gyventi nekintantį gyvenimą ir išgyventi pasikartojančias situacijas. Ji iš karto sumodeliuos labai naujas sąlygas naujam gyvenimui. Nebėra jokio nuoseklumo. Ir ne visados išliks loginis paaiškinimas, kodėl taip keistai elgiesi. Tarkime, statai namus. Daug ką išgyveni juos statant ir labai džiaugiesi pabaigus darbus. Jau atsipalaiduoji ir galvoji – štai, iki senatvės to pakaks. Bet tu patyrei statybas, tu patyrei, ką tau reiškia namai ir tavo kosminei sąmonei to gali pakakti. Ji sau pasakys: jau patyriau, laikas patirti kažką naujo, ką mano žemiškoji sąmonė pajėgia patirti, ir naujai kurti. Ir išeini iš tų namų. Be nuoskaudų, be prisirišimų. Išeini į tai, ką naujo tau pasiūlo kvantinio lauko išskleista realybė.
Kvantinis laukas sumodeliuoja naują erdvėlaikį. Į jį suveda naujus žmones, sukuria naujas sąlygas patyrimui ir tu gyveni kitokį gyvenimą. Vėl viską (arba daug ką) pradedi nuo nulio. Net tavo buvusios žemiškos patirtys ar pažintys naujame erdvėlaikyje nieko nereikš. Tu būsi naujokas naujoje situacijoje ir kursi naujus santykius, naujus projektus, įgysi naujus įgūdžius, kol vieną dieną tavo kosminė sąmonė pasakys: jau patyriau. Modeliuoju naują erdvėlaikį. Tą patyrimą, kuris kuria naują erdvėlaikį, padeda užfiksuoti laiko kilpos. Mes savo protu ir savo norais galime daug ką sakyti: patyriau, nepatyriau, to gana ar negana. Gyvenimas susimodeliuoja taip, kad pirmiausia tu gauni žinutę, kupiną naujumo. Gali ja patikėti, gali nepatikėti, gyvenimas eina, vyksta visko daug, kol praėjus gal metams, gal penkiems ar dešimčiai metų, grįžti prie tos minties ir suvoki visą esmę apie ką ta mintis buvo. Gyvenimas viską padaro, kad ją prisimintum. Ir parodo, kad tu išgyvenai laiko kilpą, atsidūrei toje prisiminimų akimirkoje, kada gavai žinutę, kada daug ką išgyvenai, išmokai, kad ta žinutė galėtų tiksliai realizuotis ir laiko kilpa užsiveria. Žinutė iš tikimybių lauko susiduria su tavimi pakitusiu ir realybėje pasiruošusiu priimti žinutės įkrovą. Vadinasi, į vieną ašį susieina mintis ir tavo pasiruošimas, įgūdžių įsisavinimas, sąmoningumo prasiplėtimas, gebėjimas realizuoti žinutės idėją. Kai laiko kilpa užsiveria – išsikleidžia daug kūrybinės energijos, kuri jau sukuria naują erdvėlaikį.
Turiu vieną pavyzdį.
2018 11 02 Viešpats Maitrėja perdavė žinutę, kurioje sakoma, kad jis pasitraukia iš mano sąmonės kanalo, nes tapau savarankiška. Tapau Žvaigždūne. Pamiršau aš tą laišką. Per tuos metus kelis kartus Maitrėja užsiminė apie tai, kad jis pasitraukia iš mano sąmonės kanalo, nes tapau savarankiška. Per tą laiką mano sąmonės struktūra pakito, žinios prasiplėtė, ir dabar aš suprantu, kad Žvaigždūnės vardas yra mano pakitusios kosminės sąmonės ir kad jos asmenybę suformavo tryliktoje dimensijoje išsiskleidusi naujoji monada. Buvo labai daug patirčių, kol šį rytą (kada rašau šį tekstą), išėjau į savo tylą ir įvyko sprogimas. Didžiulė šviesa išsiskleidė kambaryje, atrodė, kad aš pati susidūriau su savimi iš Nebūties. Ir netikėtai draugė užklausė, ką atsakyti žmogui, kuris vizijoje kalbėjo su Žvaigždūne. Prisiminiau, kad jau seniai Maitrėja mane taip pavadino. Perskaičiau tą laišką, perskaičiau merginos pasidalijimą apie pokalbį su Žvaigždūne ir pergalvojau tai, ką šį rytą patyriau: sprogimą, kai laiko kilpa užsiveria. Kai mintis iš tolimos subtilios erdvės pasiekė materiją. O sprogimas visados sukuria naują. Didysis sprogimas sukūrė naują Visatą, o mano šio ryto sprogimas sukūrė naują erdvėlaikį man, mano šeimai bei mano bendruomenei (subtiliai ir žemiškai). Ir tuo nesibaigė diena. Nes naujas erdvėlaikis netikėtai parodė naujas gyvenimo sąlygas. Begalinis iššūkis būtų priimti tas sąlygas, žemiškasis gyvenimas labai keistųsi, labai. Bet ilgai nesvarstėme kaip būtų. Nusprendėme, jei reikia, tai reikia. Po dienos atėjo aiškumas, kad čia labiau patikrino, kiek pasiruošę atsisakyti patogumo ir saugumo vardan idėjos. Ir mūsų apsisprendimas gyventi pagal naujas sąlygas, atvėrė dar kitokias veikimo galimybes.
Atsisakius žemiško asmeniškumo, galima patirti daug nuostabių naujų dalykų.
Įkeliu Viešpaties Maitrėjos laišką.
