Žmogus parėjo namo, užsikaitė arbatą, atsisėdo į fotelį, kuriame mėgdavo pamąstyti, ir paniro į miške patirtą išgyvenimą. Jis dažnai bendraudavo su savo subtiliaisiais Mokytojais, tačiau šis susitikimas ir pokalbis buvo kitoks. Čia vyravo tikslumas, logika, aiškūs formų apibrėžimai, ir jam tai nelabai patiko.
Ilgą laiką jis bendravo su neregimais Mokytojais ir visuomet juos jausdavo per švelnumo, palaikymo pojūtį, per subtilias būsenas, kurios atsirasdavo vos apie juos pagalvojus. O dabar jis jautė lengvumą, paprastumą ir aiškų loginį mąstymą. Žinoma, lengvas ir tikslus pokalbis jam patiko, bet kai buvo pradėta kalbėti apie Proto programas, jis tikrai įsižeidė.
Ir tą pačią akimirką iš savęs pasijuokė:
„Ko čia taip susireikšminau? Juk aš negaliu nieko savintis. Negi aš pats sukūriau savo kūną iš vienos ląstelės? Ne. Jis pats užaugo. Pagal programą. Negi aš sukūriau Žemę, kurioje gyvenu? Ne. Ji egzistavo iki manęs ir egzistuoja pagal tam tikras taisykles, dėsnius, principus… programas.“
Žmogus atsikėlė, nuėjo pasiimti pleduko – kojos po buvimo lauke buvo truputį pašalusios – vėl grįžo į fotelį, užsiklojo ir pasinėrė į gilius apmąstymus.
Staiga kambaryje subraškėjo grindys, ir jis savo viduje vėl išgirdo balsą:
– Tik jau per daug nepasinerk į savo mintis. Juk tu vėl įeisi į seniai sukurtų minčių lauką ir ten nerasi atsakymų į klausimus, kuriuos iškėlė ši situacija. Tavo neregimoji bičiulė iškėlė klausimus, kuriems reikia naujų atsakymų.
Atsakymų kūrimui šiuo atveju netinka seni minčių klodai. O tu, toks didingas ir susireikšminęs, panirai į savo vidinius apmąstymus, tikėdamasis pagauti Išmintį.
Bet atsipeikėk. Ši tavo „Išmintis“ – tai gilus tau svarbių tiesų sureikšminimas. Tai nėra blogai, tačiau tai neveikia aktyvinant gebėjimą kurti mintį. Senąją Išmintį palik ramybėje.
Jei Kūrėjas pasibeldė į tavo žemiškąją sąmonę su pasiūlymu išmokti kurti mintį, tai ir mokykis to taip, kaip Jis mokys, o ne pagal savo įsivaizdavimą, kaip tai turėtų vykti.
Žmogus atsiduso, supratęs, kad negalės ramiai pasinerti į jam įprastą ir patogią apmąstymų būseną, kurią taip mėgo.
– Net negalvok į ją pasinerti, – tęsė balsas. – Tu paneri į tau labai pažįstamų jausmų ir minčių sferą. Tu jas visas pažįsti, jos tau patinka – net ir tos, kurios tave šiek tiek erzina. Jos leidžia tau jaustis kūrybingu, drąsiai priimančiu sprendimus. Tai tavo minčių ir jausmų sfera – patogi, rami, komfortiška… ir jau nebenaudinga tavo kūrybiniam gyvenimui.
Tu juk pats sau seniai pripažinai, kad esi kosminė sąmonė. Tačiau nuolat apsimeti, kad esi tik žmogus, ir mėgaujiesi tuo, kas įprasta, retai ryždamasis išbandyti tikras naujoves.
Nekalbu apie buitines naujoves ar technologijas – čia tu dar esi pakankamai drąsus. Tačiau kai prieiname prie jausenų ir minčių sferos, čia tu naujovių nemėgsti. Tiesa, tu manai, kad ir šioje srityje esi imlus naujumui, bet – nepyk – klysti. Gal tik dešimt procentų tavo minčių turi naujų impulsų užtaisą. Jausmai apskritai beveik neevoliucionuoja. Gerai bent tiek, kad stebi jų kokybę, bet jie nebeauga.
– Ei, klausyk, mielas svetį, – jau supyko žmogus. – Aš evoliucionuoju visomis prasmėmis.
Ir visoje neregimoje erdvėje nuvilnijo chorinis kvatojimas.
– Žmogau, atsipeikėk. Tu evoliucionuoji, jei lygintume tave su dauguma Žemės gyventojų. Tačiau tu nepriimi nieko naujo, ką tau siūlo Kūrėjas.
– Palauk. Neskubėk vertinti, – vėl įsiterpė žmogus. – Juk aš su jumis bendrauju. Argi tai nėra evoliucija?
– Įsitikinimų evoliucija – galbūt. Tačiau žmonės seniai prarado Kūrėjo jiems suteiktą gebėjimą bendrauti su neregimuoju pasauliu. Ši funkcija žmoguje aktyvi nuo tos akimirkos, kai jis įėjo į Žemę. Ir, tiesą sakant, tai net ne Kūrėjo suteikta funkcija – ji yra tavo asmeninėje prigimtyje. Didžioji tavo sąmonės dalis veikia neregimojoje aplinkoje. Ji ten funkcionuoja pilnai ir turi galimybę perduoti energijos ir informacijos impulsus tau – kaip žmogui.
– Man jau kartais nusibosta tie pasakymai: „esi kosminė sąmonė, prisimink savo galias“. Aš jų neprisimenu. Nejaučiu savęs nematerialioje erdvėje ir man labai sunku patikėti, kad galėčiau save pilnai išjausti kaip kosminę būtybę, suprantančią, kas yra kosmosas, kuriame ji gyvena.
Aš, kaip žmogus, gyvenu aiškiai matomame kosmose. Daugiau nieko nematau ir nesuprantu. Nelabai tikiu, kad kada nors bus kitaip. Man visiškai pakanka šalia jausti subtiliuosius Mokytojus, kartais su jais pasitarti dėl žemiškų reikalų, o kartais ir pafilosofuoti. Kam jūs taip sukilote, bandydami įrodyti, kad pasaulis yra kitoks?
