Šią akimirką prasideda procesai, kuriems vykti reikėjo labai daug ką išgyventi ir patirti. Nuostabiausias mano vidinis atradimas buvo tai, kad žmogaus sąmonė turi daug sąmonės lygių. Tarsi ant kosminės sąmonės ašies būtų sudėliota daugybė skirtingų sąmonės galimybių, kurios leidžia žmogui kaskart patirti vis naujas savo galimybes. Noriu ir kalbėti apie savo bei kitų žmonių sąmonėjimo kelią.
Daug reikėjo tvirtybės ir tikėjimo tiesa, kai Mokytojai prakalbo apie sielos sąmonės transformaciją – apie tai, kad sielos patirtys labai apsunkina virsmą ir kad tų patirčių ne tik galima, bet ir reikia atsisakyti. Kad tenka sutelkti dėmesį ne į praeities istoriją, ne į žinias, kurios buvo užrašytos praeityje, o į tai, kas gimsta visiškai nauja. Ši patirtis dabar telpa į vieną pastraipą, o kiek daug iššūkių buvo išgyventa per keletą virsmo metų.
Daug lengviau buvo priimti Pakylėtųjų Valdovų žinutes, nors jos taip pat savo laiku kėlė sumaištį: kas rašo, kaip tai įmanoma, ar tai tikra? Tik praėjus laikui ir stebint, kad žinutės kuria teigiamą ateitį, jomis tapo įmanoma tikėti ir pasitikėti. Tuomet jau nebuvo sunku priimti suvokimą, kad egzistuoja subtilioji erdvė, ir kad joje gyvena Išmintingos sąmonės, norinčios ne tik pagelbėti žmogui, bet ir kartu kurti.
Sužinojau, kad sąmonės lygius turi ir Kūrėjas. O gal, tiksliau pasakius, žmogus, išgyvendamas savo sąmonės pokytį ir patirdamas suvokimo prasiplėtimą, gali patirti ir naujus Kūrėjo sąmonės lygius. Kūrėjo arkangeliškoji sąmonė palaiko pirminę realybę, tai yra, žmogaus septynis sąmonės virsmo etapus. Šioje sferoje kuria angelai, arkangelai, Pakylėtieji Valdovai, Dvasios Mokytojai, elohimai. Kartais ją aplankydavo ir užvisatinės sąmonės, tokios kaip Išminties Valdovai. Vėliau teko patirti Kūrėjo elohimišką sąmonę, kuri mūsų sąmonei atskleidė naujas gyvenimo sąlygas. Tos sąmonės, kurios anksčiau atrodė kaip užvisatinės, tapo šios, mums suvokiamos Visatos, dalimi. Taip vis dažniau į pokalbius įsijungdavo Išminties Valdovai, elohimai ir ehoimai, serafimai bei daug naujų kosminių sąmonių.
Žmogaus sąmonė patyrė didžiulį virsmą ir iš nuoseklaus augimo perėjo į momentinį: galimybių ir gebėjimų laukas smarkiai išsiplėtė, nuolat kito, atverdamas vis naujus patyrimus.
Kaip buvo sudėtinga paleisti sielos sąmonės reikšmingumą, taip pat sudėtinga buvo priimti žinutę, kad realybės monopolija lūžinėja, kad gali būti daugiau nei viena realybė. Negalėjau patikėti, kai vienas Mokytojas, atvedęs parodyti naujas sferas, nusijuokė iš mano sąmonės senumo. Senumo – šiuo atveju pasenusios, nebetikslingai funkcionuojančios sąmonės struktūros. Būčiau įsižeidusi dėl šių žodžių, jei nebūčiau buvusi „apšalusi“. Kaip gali mano nuostabi, vienintelė ir nepakartojama sąmonės struktūra būti nusidėvėjusi, neveiksni!?
Vis dėlto, teko ir su tuo susitaikyti bei stebėti, kaip per nedideles užuominas Mokytojai keičia mano požiūrį į tai, kas yra realybė ir kas yra sąmonė. Kartais jų perduotos žinutės būdavo tokios neįprastos, kad net nesuprasdavau, apie ką jos galėtų būti, tačiau laikui bėgant jos pasipildydavo naujais patyrimais ir tapdavo suprantamos bei priimtinos.
