Elohimiškojoje Kūrėjo sąmonėje išsiskleidė daug naujų dėsnių, kurių veikimas dar neturėjo istorijos. Tai reiškė, kad reikėjo tikėti, jog jie veiks. Pavyzdžiui, kuri projektą, žinai, kad dar nesupranti, apie ką jis bus, bet kartu žinai, jog pradėjus veikti informacija ateis. Čia suveikia kvantinės sąmonės dėsniai, kurie sako: viskas išsiskleidžia tada, kai pradedi veikti. Jei tik planuoji, kuri prielaidas, jos remiasi praeities energijomis, kurios natūraliai nesuveikia. Naujos energijos, naujos žinios ir nauji gebėjimai atsiveria tik veiksme. Tačiau ir čia galioja nauja sąlyga: jei pirminėje realybėje Subtilieji Mokytojai pirmiausia perduodavo energiją, o tu veikdavai jos sraute, tai antrinėje realybėje yra atvirkščiai – tu pats turi aktyvinti energiją, bet tik padaręs pirmą žingsnį.
Taigi pirminėje realybėje pirmiausia gauni palaikymą ir tada veiki, o antrinėje realybėje – veiki ir tik tada gauni palaikymą. Vis dėlto visada išlieka galimybė suklysti ir žengti žingsnius, kurie nėra palaikomi. Tuomet pradedi suprasti, kas palaikoma, o kas – ne. Taip ugdomas naujas įgūdis – pajauta. Per ją gali suprasti, ar tavo idėja gyvybinga. Aš tai jaučiu per erdvės suvirpėjimą. Tarkime, turiu idėją, kurią pati sugalvojau, ir ją „įvedu“ į subtiliąją erdvę. Stebiu, ar erdvė suvirpa, ar atsiranda gyvybingumo pojūtis.
Iš pradžių manydavau, kad jei nejaučiu palaikymo, idėja yra netikslinga. Vėliau supratau, kad ji gali būti netikslinga toje erdvėje, kurioje ieškau palaikymo, bet labai tikslinga kitose. Kartą Mokytojai man taip ir pasakė: kodėl nerimauji dėl savo veiklų? Tu ieškai palaikymo 8D–9D, tačiau tavo gyvybinė energija skleidžiasi antrinėje realybėje, erdvėse nuo 11D.
Mano suvokiminė–pajautiminė sąmonė, kaip ir daugumos žmonių, yra išsiskleidusi 8D–9D. Ji skirta aukštesnių dimensijų pažinimui, bet ne veikloms, susietoms su šiuo lygmeniu. Todėl atsisakiau asmeninių gydymų, atsisakiau meditacijų, pamažu traukiuosi ir nuo mokymų, likdama tiesos perdavėja, informacijos skleidėja.
Anksčiau Subtiliuosius Mokytojus jausdavau per energijų suvirpėjimą, per pojūtį, kad kažkas yra šalia, arba per ryškų kontaktą, kai aiškiai išgirsdavau kvietimą bendrauti. Dabar dažnai tarsi „vaikštau“ po dimensijas, stebėdama jų suvirpėjimą. Taip atseku, kuris mano sąmonės lygmuo tuo metu aktyvus, ir pagal tai žinau, kokiomis veiklomis geriausia užsiimti, nes jose gausiu palaikymą.
Jei veikiu nepasitikrinusi ar tai gyvybinga, veikla tampa ilga, neefektyvi, kartais net nenaudinga. Tačiau kai aiškiai įvardiju, kuriame lygmenyje yra mano kosminės sąmonės aktyvumas, galiu padaryti stebėtinai daug ir labai tiksliai. Tuomet suprantu, ką reiškia laiko valdymas. Aš jo tarsi nevaldau, bet per tą patį žemišką laiką galima nuveikti neįtikėtinai daug ir kokybiškai. Todėl kartais savo asmeninius norus, ką norėčiau daryti, atidedu į šalį ir susitelkiu į tai, kas tikslinga, nors tą akimirką gali būti neįdomu, nepatogu ar tiesiog ne nuotaikoje.
Iš tiesų, dabar jau išmokau vertinti kosminės sąmonės aktyvumo laikotarpius. Per juos ne tik daug nuveikiu, bet dar daugiau suprantu ir patiriu, aiškiai pamatau savo veiklų kryptį. O kai ateina tylos dienos, apie kurias jau kalbėjau – kai nieko nejaučiu ir nieko nežinau – prisimenu tai, ką patyriau aktyvumo metu, ir einu atlikti darbų, kurie palaiko anksčiau suvoktas idėjas.
