Tarp lengvų ir gražių akimirkų vis įsisuka naujų tiesų verpetai, kurie vėl kelia iššūkius protui: kaip matyti daugiamatiškai, kaip apjungti daugybę žinių ir pasaulių į vieną suvokiamą tiesą. Kaip papasakoti, kas yra pasaulis, kai jis daugiamatis, kai jame nėra aiškaus nuoseklumo, kai realybė kvantiniame lauke kiekvieną kartą atsiveria savarankiškai, bet kartu persipina su kitomis realybėmis. Šis klausimas man ypač aktualus dabar, nes dažnai „užlūžtu“, kai reikia aprėpti daug tiesų vienoje akimirkoje. Protas tiesiog nėra pratęs taip veikti.
Kai galvoju apie dvylikos matmenų suvokimą, vienu metu abejoju, ar tai įmanoma, kitu – tikiu, kad įmanoma. Juk ką būčiau atsakiusi prieš dešimt metų žmogui, kuris būtų pasakęs, kad rašysiu knygas apie Didžiąją sąmonę, apie pirminę, antrinę ir tretinę realybes? Būčiau pasakiusi: „Išsimiegok ir nekalbėk nesąmonių.“ Todėl dabar tyliu. Žinau, kad darysiu viską, jog suprasčiau, o kaip pavyks – parodys laikas.
Labai džiaugiuosi, kad jus turiu. Rašydama jums, susikuriu discipliną ir kartu prisimenu tiesas, kurias pati patyriau. Daug dalykų užsimiršta, ypač kai neturi kam apie juos papasakoti. Jie pasimiršta ir todėl, kad kartais atrodo nereikšmingi. Tačiau kai apie tai kalbu – šiuo atveju rašau – aš daug ką sau pasikartoju, sujungiu daugybę patirčių į aiškiai suvokiamą prasmę.
Noriu jums pasakyti, kad visi patyrimai yra prasmingi, kad ir kokie keisti jie atrodytų. Šiandien jūs esate mano pagrindas, ant kurio laikausi. Minties kūrybos mokymai mane veda į visiškai naujus patyrimus, tačiau norėdama juos patirti, turiu turėti atramą savyje. O ta atrama esate jūs ir mano šeima.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu sutikau daug nuostabių žmonių. Daug nuostabių kosminių sąmonių juose atpažinau. Tai tarsi naujos kokybės žmonija – didelė, išmintinga, mylinti, supratinga ir palaikanti. Mes visi esame viena jėga, palaikantys vieni kitus – kartais tiesiogiai, kartais netiesiogiai, bet visada žinodami, kad mus jungia bendrakūryba.
Suprantu, kad prireiks laiko, kol ši išmintis pilnai išsiskleis, kol pasikeis elgsena ir atsiras tikėjimas savimi, tačiau aš jau matau šį procesą. Ir tai man yra didžiulė šventė. Ar būčiau tai pamačiusi, jei visą vakarą nebūčiau rašiusi? Manau, kad ne – dėmesys būtų buvęs kitur. O dabar pamačiau. Yra rezultatas. Ir aš be galo pavargau. Dar užfiksuosiu šį regėjimą ir eisiu ilsėtis.
