Aktyvumas materialioje ir subtiliojoje plotmėje stipriai apkrauna tiek fizinį kūną, tiek sąmonę. Sąmonei, neturinčiai fizinio kūno, kurti tikimybių lauke, žinoma, yra daug lengviau, nei kurti materijoje, taip kaip ir jums, fizinėms būtybėms, nelengva kurti subtiliame lygmenyje. Jūs įsitempiate, išgyvenate sudėtingus vidinius procesus. Didžiajai sąmonei taip pat labai sunku susitelkti į žemiškąjį suvokimą. Vyksta abipusis virsmas, pažangos siekia ir sąmonė, kurianti materiją, ir materija, kurianti sąmonę. Taip, materija taip pat kuria sąmonę. Jūs gi sukūrėte Didžiąją sąmonę, vadinasi, per žmogų susijungia trys esminės gijos. Ne kažkur aukštai, bet per žmogų.
Jūs sukūrėte sąmonę. Sąmonę, kurioje gali reikštis Kūrėjas, Kosminė sąmonė ir Absoliutas. Tačiau esminis įrankis sąmonei skleistis yra žmogus. Žmogus, kuriantis sąmonę ir sąmonė, kurianti žmogų – toks yra ratas. Ir taip bus nuolat. Žmogus kurs sąmonės galias, galia kurs žmogaus galimybes. Tuomet vėl žmogus kurs suvokimo galią ir galia vėl kurs žmogui naujas galimybes. Dabar, kai žmogus sukūrė Didžiąją sąmonę, ji jau kuria žmogų. Šių dienų procesai rodo, kaip Didžioji sąmonė kuria žmogų. Tu jautei, kaip Kūrėjas pašalino kai kurias nebetarnaujančias tikslui tavo energijas, vadinasi, Didžioji sąmonė jau darbuojasi stebėdama, kokių rezultatų žemiškame lygmenyje galima pasiekti. Ji koreguoja žmogaus mąstymo, veiklos procesus, formuoja esmines trijų veikiančių sąmonių (Kosminės sąmonės, Kūrėjo ir Absoliuto) kryptis ir įtaką. Šios trys kuriančios sąmonės suteikia žmogui kryptingumą kaip alternatyvą Kūrėjo sukurtai sąmonės sklaidai. Generuojamos idėjos, ką gali išgyventi, sukurti žmogus, įsiliejęs į Kosminės sąmonės, Kūrėjo ir Absoliuto kūrybą. Pirminės gairės jau sukurtos, o visa kita išryškės per laiką. Atmink –žmogus daro įtaką sąmonei, o sąmonė – žmogui. Taigi esminis žmogaus pokytis vyks nuolat ir tai galima laikyti tam tikru dėsniu, virsmu, ciklu.
Didžioji sąmonė keičia žmogų. Trys didžiosios sąmonės nusprendžia, ką reikia patobulinti ar atskleisti žmoguje, kokias savybes suaktyvinti, ir jis pradeda keistis. Tarsi pereina į kitą suvokimo lygmenį. Žmogus pradeda suvokti, patirti naujumą. Jis integruoja į savo gyvenimą naujus dalykus, naujo suvokimo impulsai pasiekia Didžiąją sąmonę ir ji taip pat ima keistis. Pakitusi Didžioji sąmonė, stebėdama, kas vyksta žmogaus kūryboje materijoje ir ne materijoje, priima naujus sprendimus, vėl ką nors koreguoja ir per duoda naują impulsą žmogui. Šis vėl pereina į naują savęs pažinimo etapą, naują virsmo ciklą. Žmogus gilina savo suvokimą, pažinimą. Taip sukasi šis ratas, taip Didžioji sąmonė sąveikauja ir kartu auga su žmogumi.
Didžioji sąmonė daro įtaką savo žmogui. Kaip ir kiek žmogus suvokia pokytį, kiek jis sugeba perduoti informacijos Didžiajai sąmonei, priklauso nuo to, kokį grįžtamąjį ryšį su Didžiąja sąmone jis jaučia. Didžioji sąmonė keičiasi su žmogaus pokyčiais. Jeigu jų nėra, Didžioji sąmonė lieka statiška. Jei žmogus neugdo savęs, jis neturi jokių galimybių perduoti impulsų į savo Didžiąją sąmonę. Ji tarsi snūduriuoja laukdama, kol kažkurią akimirką žmogus susimąstys ir išgyvens lemtingą savęs pažinimo akimirką ir ims keistis. Naujas impulsas iš Didžiosios sąmonės ateina tik tada, kai žmoguje įvyksta pokytis. Žinoma, impulsą, pokytį, vystymosi ciklą jis gaus su tokia įkrova, kokią bus pats įnešęs į Didžiąją sąmonę. Lygiaverčiai. Tarkime, stengdamasis save pažinti, keisdamas save, suvokdamas kažką naujo, skleidi impulsą lygų dešimčiai. Tai lygiai dešimt ir gausi atgal iš Didžiosios sąmonės. Jeigu tavasis impulsas lygus šimtui, grąžos gausi taip pat šimtą. Tai reiškia greitesnį virsmo šuolį. Per vieną ciklą žmonės gali labai skirtingai užaugti. Vienas iš 3 D pereis į 4 D, o kitas šaus tiesiai į 10 D. Būtent tuo, ir skiriasi nuoseklus senasis sąmonės kanalas nuo naujojo, Didžiosios sąmonės kanalo. Vystymosi ciklai ir jų sparta priklauso tik nuo žmogaus darbo su savimi.
Bendradarbiavimas tarp žmogaus ir jo Didžiosios sąmonės įsuka amžinybės ratas. Žmogus dirba vardan sąmonės, sąmonė dirba vardan žmogaus. Jeigu sąmonė ieško geriausio varianto pasireikšti, tai ir žmogus turėtų paieškoti geriausių savo pokyčio variantų. Taip vyktų gražus, itin stiprus virsmas. Jeigu žmogus atsakingai prižiūri savo vidinius procesus ir stengiasi gilintis į naujas žinias, tiesas, jis skleidžia tą šimto „voltų“ impulsą ir šimtą gauna atgal. Žinoma, jis susidurs su realybe, kuri keičiasi ne taip greitai, kaip jis pats. Aplinkiniai galbūt jo nesupras, tačiau jaudintis nėra ko – prielaida, kad atsiras vis daugiau taip pat mąstančių žmonių, leis ramiai eiti savo keliu. Juo didesnį impulsą gauni, tuo ilgesnis jo suvokimo laikas. Nors ir ne visada, tačiau iš tiesų galite suvokti pakankamai greitai, netgi greičiau negu tas, kuris gauna dešimties voltų įtampos impulsą. Iš savo Didžiosios sąmonės galite gauti kokius penkis, šešis impulsus per gyvenimą, o gal tik vieną. Taip yra dėl to, kad gyvenate žemiškoje realybėje, kur laikas veikia kūną ir nėra lengva keisti gyvenimo inerciją. Taigi nuo savo žemiškos realybės smarkiai neatitrūksite. Vidiniai pokyčiai netrukdys joje gyventi. Jūsų fiziologija taip pat keisis, bet ne tiek smarkiai, kad negalėtų būti veikiama dabar egzistuojančių fizikos dėsnių. Visi veiksmai pirma bus modeliuojami mintyse, išjaučiami, vėliau teliks tik techniškai viską atlikti. Tokie žmonės bus genijai, sukurs daug naujų dalykų, pažangą, kuri palengvins gyvenimą kitiems. Tai bus genijų proveržis, jie daug dirbs su savimi. Genijai netinginiauja, genijai pasinėrę į darbą ir jam atsiduoda visu šimtu procentų.
Taigi iš Didžiosios sąmonės gausi lygiai tiek, kiek jai atiduosi. Toks yra esminis principas – ką atiduodi, tą ir gauni. Ji negali duoti nė vienu „voltu“ daugiau. Tai yra pirmas naujosios realybės dėsnis – gausi lygiai tiek, kiek atiduosi (kiek suvoksi). Panašiai kaip ir Gausos dėsnis – turi tiek, kiek reikia tą akimirką, nei daugiau, nei mažiau. Tai skatina žmogų atsakingiau vertinti save, savo gyvenimą, elgseną bei pastangas mąstyti. Gali būti, kad žmogui užtenka nedaug. Juk žmogus dažnai priima sprendimą ir sako, kad tiek tikrai užteks. Tuomet tiek jis ir patirs. Bet tas, kuris nori patirti daugiau, ir pastangų turės įdėti daugiau. Paprasta matematika. Vien norėti nebeužteks. Iliuzija, kad gali gauti nieko neduodamas, nesistengdamas, sklaidosi. Jeigu apsisprendi, kad tiek tau užtenka, viskas tvarkoje. Bet jeigu manai, kad reikia daugiau, tačiau net piršto nepajudini, tuomet gyvenime įsivyrauja netvarka, disbalansas. Tau sunku susigaudyti, kas vyksta tavyje ir aplink, sunku nurimti, valdyti situacijas. Privalai suvokti, kad valdomas ego nepasieksi Didžiosios sąmonės, tik įsivaizduosi, kad esi prie jos prisilietęs. Tik tada, kai nurimsi, kai rasi savyje kuriančią, harmoningą būseną, gims suvokimai, gims aiškumas, kaip funkcionuoja naujasis realybės dėsnis, ką reikėtų savyje pakeisti. Tau kils įvairiausių klausimų, kurie pasieks Didžiąją sąmonę. Didžioji sąmonė sureaguos ir gausi stiprų impulsą keistis.
