,,Kai kalbi apie virsmo esmę, būtinai akcentuok bendrakūrybą su aukštesnio sąmoningumo būtybėmis: sąmonėmis, kurios buvo įsikūnijusios ir dabar žmogui prisistato paskutinio įsikūnijimo forma, sąmonėmis, kurios saugo Žemę ir žmogaus asmeninį virsmą (Pakylėtieji Valdovai, Dvasios Mokytojai), sąmonėmis, kurios prižiūri Žemės ir žmonių virsmą viso kosmoso atžvilgiu, sąmonėmis, kurios kuria materiją ir priderina naujas substancijas prie tam tikrų formų.
Regimas ir neregimas pasauliai yra kupini įvairių gyvybės formų: augalų, gyvūnų, mineralų, cheminių elementų ir t. t. Kiekviena forma turi savo egzistencijos prasmę, kuri persipina daugiamatiškume. Viename pasaulyje ta pati forma yra tik maža pasaulio dalis, o kitame – esminė gyvenimo dalis. Kada žmogus suvokia save kaip Žemės gyventoją, tada jis yra svarbiausia mąstanti būtybė Žemėje. Kada žmogus patiria save kaip kosminę sąmonę, kuriančią Žemėje bei kituose pasauliuose, tada jis suvokia, kad yra tik tam tikras sąmonės įrankis materijai kurti, t. y. generuoti visatines energijas ir energiją paversti materine forma.
Žmogus gyvena labai tankioje energijoje, todėl mintis skleidžiasi labai palengva ir reikia labai daug laiko, kol idėja tampa tam tikra materijos forma. Sąmonė nejaučia pasitenkinimo tokia savo kūryba, nes jai reikia daug laiko, kad įmaterintų naują mintį. Žvelgiant iš kito laiko perspektyvos, kai diena apima daug žemiškų metų, sąmonei nėra skubu viską greitai įmaterinti. Tačiau sąmonė jaučia, kada veiksmai Žemėje vyksta per lėtai. Per lėtas žemiškas virsmas gali išderinti sinchronizaciją tarp pasaulių, kuriuose kosminė sąmonė veikia. Tad jai rūpi, kad žmogus, jos sąmonės dalis, savo laiku patirtų tai, kas būtina jam patirti, kad įvaldytų naujus gebėjimus, kurie kurtų pažangą ne tik žmogaus, bet ir kosminės sąmonės pasaulyje.
Kiekviena kosminė būtybė turi savo unikalius gebėjimus ir papildo visatos gyvenimą savo unikalumu. Žmogaus unikalumas – minties realizacija. Tai labai stipri jėga ne tik žemiško, bet ir kosminio gyvenimo atžvilgiu. Kosminė sąmonė naudoja šią jėgą (mąstymo galią), kai nori pakoreguoti įvairias visatose esančias formas. Pavyzdžiui, Kūrėjas iš pradžių leido pasauliui evoliucionuoti nuosekliai. Tačiau procesas labai išsiplėtė laike ir nukrypo nuo Kūrėjo numatytos krypties. Tad Kūrėjas kreipėsi į Absoliutą, prašydamas suaktyvinti žmonijos virsmą. Absoliutas įleido savo minties sėklą į žmogų. Minties sėkla – tai bundanti mintis su stipria, besiskleidžiančia realizacijos galia, kuri yra matoma kosminėse platybėse. Pats žmogus to dar nesuvokia, nes jis negeba matyti aukščiau savo žemiško gyvenimo. Aukštesnio sąmoningumo būtybės mato tą neapsakomą kūrybinę galią, tą jėgą, kuri gali realizuoti atskiras visatas ir dar daugiau, kuri gali įmaterini labai įvairias egzistencines formas: mąstymo ir cheminius elementus.
Žmogaus mąstymo jėga stipriai išėjo iš žemiškos realybės lauko. Ko gero, dėl didelės traukos ir realizacijos jėgos ji Žemėje pasireikš tik labai maža dalimi, tos jėgos išderintų pačios Žemės gravitacinį lauką. Tačiau už Žemės egzistavimo ribų žmogaus mąstymo jėga gali labai lengvai skleistis. Ji gali daryti unikalius dalykus, kurių nėra buvę nei vienoje visatoje, nei vienoje Būtyje.
Ši galingo potencialo jėga kol kas koncentruojasi erdvėse kaip šviesos srautai ir yra kol kas nenaudojama, nes jai galią veikti suteikia tik pakitusio žmogaus mintis ir jausmas. Absoliutas padarė viską, kad paruoštų žmogų pokyčiui. Jis suteikė jam jausminę ir psichinę sąmonę, kuri gali išskleisti impulsus į potencialo galią ir kurti. Tad žmogus turi sparčiai sąmonėti, kad galėtų įvaldyti tą galią, kuri skleidžiasi per labai daug matmenų.
Kosminė sąmonė viena tos jėgos įvaldyti negali, nes ji suteikta žmogui ir šios Visatos Kūrėjui. Vadinasi, kosminei sąmonei lieka daryti įtaką savo žemiškai sąmonei, kad įvyktų pagreitinas virsmas. Ji sutelktai moko savo žemišką sąmonę, kad ji per trumpą laiką daug ką patirtų ir transformuotųsi, kad sugebėtų įvaldyti naujus išgyvenimus ir prie jų prisiderintų, kad susigyventų su naujais pojūčiais, naujomis egzistencinėmis sampratomis ir nauja galia.
Kitos sąmonės pastebi susikūrusio potencialo galią ir džiaugiasi, nes šis potencialas gali sukurti tokių materinių formų, kurios leis ir joms įgyvendinti savo kūrybą naujame dažnyje bei naujose substancijose. Visa, apie ką kitos sąmonės teoriškai mąstydavo, svajodavo, dabar gali būti įgyvendinta, nes atsirado jėga, galinti įmaterinti pačias įvairiausias situacijas, formas, kūrybinius srautus ir t.t. Iš esmės su tokia realizacijos galia galima keisti visatos egzistencinį laiką (turėti ne tik praeitį, dabartį ir ateitį, bet ir dar kelias laiko formas) bei visatos erdvę (turėti unikalių, visiškai naujo pobūdžio visatų). Tai labai praplečia egzistavimo ir kūrybos galimybes, kardinaliai keičia supratimą, kas yra visata, visatos būtis ir nebūtis. Žmogaus naujos minties galia padeda suvokti tai, kas nebuvo suvokiama nė vienai mąstančiai sąmonei, net pačiam žmogui.
Absoliutas suteikė žmogui svarbių galių: gebėjimą giliau mąstyti, naują mąstymo substanciją ir sustiprintos realizacijos galią. Su šiomis galiomis gali būti kuriamos naujos formos.
Nenuvilk, žmogau, kosminės bendruomenės. Leisk jai tau padėti susivokti savo asmeniniuose pokyčiuose, nes tavo asmeninis virsmas be galo svarbus viskam, kas dabar egzistuoja.‘‘
