Sunku kalbėti apie mirtį, kai netenkama mylimo žmogaus, su kuriuo turėjai gražius santykius. Nėra lengva susikurti tvirtus, ilgalaikius ir gražius santykius, todėl jie yra vertinami ir branginami. Bet ateina mirtis – ir tuos santykius nutraukia. Lieka prisiminti tai, kokie jie buvo nuostabūs, kiek visa ko patirta ir kaip tos patirtys augino.
Iš tikro, dažniausiai apverkiame save, savo netektį, o ne tai, kad mirusysis neteko GYVENIMO. Gal ir teisingai darome, nes mirusysis gavo naują Gyvenimo formą.
Kokia ši forma yra? Ar tikrai žmogus jaučia save subtilioje erdvėje? Ar jam svarbu toliau savo mintyse gyventi žemišką gyvenimą, ar vis tik jam lengviau pamiršti žemišką gyvenimą ir gyventi tą gyvenimą, kurį jam pateikia jo subtilioji sąmonė?
Subtilioje erdvėje nėra negatyvumo, tik labai užkietėję negatyvistai pakliūva į savo žemo dažnio minčių ir jausmų lauką, iš kurio jų tyra sąmonė nepajėgia pati išsilaisvinti. Bet didžioji dalis išeinančių į anapusybę žmonių save patiria kitoje formoje, kuri yra daug lengvesnė, daug patogesnė, kurioje daug daugiau vidinės laisvės, harmonijos, kūrybiškumo. Ir kai žmogaus sąmonė pereina į kitą būtį, ji patiria kitokį gyvenimą. Ji patiria didžiulę įvairovę pasirinkimų, kuo būti, ką veikti, kaip toliau realizuoti save per kitokio pobūdžio kūrybą. Atsiveria pačios įvairiausios subtiliosios erdvės, atsiveria patys įvairiausi žvaigždynai ir galaktikos, kur gali save sufokusuoti ir patirti gyvenimą jau ne žemiškoje aplinkoje, o visai kitokios egzistencijos aplinkoje.
Kai žmogus mirė išsilaisvinęs iš savo minčių kategoriškumų, kai jo nebespaudė pyktis ar nuoskaudos, kai jis išėjo laisvas nuo savo prisirišimų ir ego norų, jam atsiskleis begalinis pasirinkimas, kuo būti toliau.
Jis grįš į savo vidinės tylos erdvę, sugers į save visą įgytą patirtį, supras, ko išmoko, kas suteikia jam stiprybės, o ko reiktų atsisakyti tolimesnėje gyvenimų kelionėje, ir pasibuvęs su savimi, išskleis savo dėmesio energiją, kad galėtų užfiksuoti subtilios erdvės pasiūlymus, ką toliau jam rinktis ir kur jis galės geriausiai realizuoti jau įgytus ar įvaldytus gebėjimus.
Taip prasidės dar viena jo kelionė materijoje. Jis „mirs“ subtilioje erdvėje ir pereis gyventi į materinę erdvę: gali būti, kad pasirinks tą pačią Žemę, kurioje visados vyravo ir vyraus meilės ir išminties energijos.
Kiekvienas, be išimties, žengsime tuos perėjimus iš žemiškos erdvės į subtiliąją ir, atvirkščiai, iš subtilios į žemiškąją. Nereikia dėl to pergyventi, nes daugybę kartų tie procesai jau vyko su mumis. Mūsų protas to neprisimena, bet mūsų sąmonė tai žino, suvokia ir visados padeda tuos procesus išgyventi su vidiniu pasitikėjimu.
Žmogui nėra lengva ramiai priimti mintį, kad mirus jam viskas bus gerai. Bet įsivaizduokite, kaip sąmonė turi išgyventi, kai ji žino, jog palieka subtiliąją harmoningą erdvę ir įsikūnija į materiją, kurioje nėra paprasta fiksuoti pozityvumą. Jūsų sąmonei visados tai iššūkis, bet ji žino: kad ir kur ji būtų, ar subtilioje erdvėje, ar žemiškoje erdvėje, ji visados bus persmelkta Kūrėjo palaikymu. Visados Kūrėjas yra šalia. Visados.
Tai ir lieka gyventi taip, kad kuo daugiau gerų santykių sukurtume, kad kuo daugiau gražių patirčių išgyventume, kad kuo daugiau vidinių gebėjimų išsiugdytume ir, atėjus laikui, ramiai visa ką paliktume ir išeitume į tolimesnę kelionę, kur keliai gali susikirsti, o gali ir nebesusikirsti.
Ir šiandieną, prisimindami mirusiuosius, prisiminkite jų juoką, jų šypsenas, jų meilės kupinas akis. Prisiminkite, kiek daug gražių patirčių turėjote, kiek daug ko išmokote vienas iš kito, net jei tos pamokos tada atrodė skausmingos ar nesibaigiančios. Viskas kinta, lieka tik sąmonė, kuri nuolat būna savo kūrybiniuose procesuose: tai čia, Žemėje, tai Danguje.
