– Taip, tai jau vyksta, – su palengvėjimu atsiliepė į šias mintis kita kurianti sąmonė. – Mačiau, kaip Absoliuto pajėgos išsklaidė vieno žmogaus minčių ir jausenų sferą. Tobulai išsklaidė – nepalietė fizinio kūno. Tiesa, žmogus truputį sunerimo, jausdamas išsiskaidymo būseną, bet darbas buvo atliktas labai švariai. Pagarba tokiai kūrybai.
– Ir aš stebėjau Kūrėjo reakciją, kai Jis stebėjo šį procesą. Žinoma, Jis absoliučiai pasitikėjo Absoliuto galimybėmis išskaidyti Jo jausenų ir minčių materijos dalelę, bet vis tik jautėsi įsitempimas, – paantrino kita sąmonė. – Tik nežinia, ar Absoliutas nuolat pats stebės šiuos procesus, ar senų minčių ir jausenų išskaidymo funkcijos bus perduotos kitoms sąmonėms?
– Taigi pačiam žmogui ši galimybė suteikta. Per šviesos diodą įvesta potencialo energija gali išskaidyti netikslingų, įprastų, sunkį kuriančių minčių ir jausmų sferas, – atsiliepė dar viena sąmonė. – Bet ar žmogus gebės pasinaudoti šia galimybe?
– Aš manau, kad gebės, – tvirtai atsakė būsenų kūrimo Meistras. – Juk ką tik Kūrėjas pasakė, kad kintant Jo sąmonės substancijai, kinta ir žmogaus substancija, kuri suaktyvina naujus siekius, naujus tikslus žmoguje. Kai žmoguje suvirpės nors mažiausia kibirkštis siekiamybės augti, iš karto jo minčių lauke atsiras sprendimai, kaip tai jam geriausiai padaryti.
Grįžkime prie žmogaus, kuris šią akimirką išgyvena kibirkšties įsižiebimą savo žmogiškojoje substancijoje.
– Mane išpylė prakaitas, – suvaitojo žmogus. – Nieko aš nesuprantu ir, negana to, dar fiziškai sunkiai jaučiuosi. Ar galite atstoti nuo manęs?
– Ne, negalim, – ramiai nusijuokė Kūrėjas. – Tu esi didžiulių atradimų pradžioje. Aš žinau, kaip tau tai patiks. Aš žinau, kaip tu savimi didžiuosiesi, įveikęs šiuos vidinius iššūkius, ir žinau tavo kūrybinę galią kuriant naujas mintis.
– Man pasakyk aiškiai, – neatlyžo žmogus, – kam man to reikia?
– Kad gyventum, – vėl ramiai ir paprastai atsakė Kūrėjas. – Kad gyventum gyvenimą, kupiną išminties ir meilės. Kad patirtum minties realizacijos galią. Tavo kosminei sąmonei tai yra naujos užduotys. Tai nėra nauja tik tau, kaip žmogui – tai nauja ir tavo subtiliajai sąmonei. Todėl prakaitas pila ne tik tave, kaip žmogų, bet ir tave, kaip sąmonę. Tai labai naujas žingsnis sąmonei. Ji įvaldys materijos kūrimo meną, jos galimybės amžinybės atžvilgiu labai prasiplės. Ji toliau gyvens ir išgyvens savo virsmo ciklus. Kol sąmonė išgyvena pokytį, tol ji gyva. Tol ji kuria. O kai nustoja kurti, kai užstringa savo pasirinktame laike, prasideda chaosas.
Kaip tau atrodo, kodėl Žemėje dabar toks chaosas? Todėl, kad tai erdvė užstrigusių vystymesi sąmonių. Kuriantis Žemei, sąmonės išgyveno polėkį. Tai buvo didžiulis menas – iš nematerijos pereiti į materiją, ją paversti judesiu, santykiu, kūryba. Paversti jausmu, mintimi, būsenomis. Suspausta materija sukėlė daug iššūkių šioje kūryboje, nes sutelktos substancijų dalelytės neleido lengvai judėti, neleido greitai gauti norimo rezultato. Ir polėkis išnyko. Sąmonės pradėjo strigti savo virsme. Jos įsisuko į gimimo ir mirimo ratą ir užsisuko karmos sukeltoje karuselėje. Tiesa, karmos dėsnis kas kartą skatino sąmones peržengti savo apribojimus, išsilaisvinti iš stagnacinių energijų ir išeiti į pokytį. Vienos išėjo į materijos kūrimo pokytį, kitos – į žmogaus vidinių galimybių pokytį, trečios liko savo pasikartojančių įvykių rate. Pasiliko, nes pajautė, kad taip lengviau gyventi. Nepila prakaitas susidūrus su iššūkiais, bet iš tikro tai – saviapgaulė. Iššūkiai niekur nedingsta, tik tampa kitokie. Jie pasireiškia žmogaus mėgiamoje nekintančioje materijoje, nekintančiame jo gyvenime. Tai ligos, nelaimės, skausmai. Tai iššūkiai. Ir vis tik dalis žmonių renkasi išgyventi tuos iššūkius ir, juos įveikę, jaučiasi gyvybingi, kuriantys. Deja, ne viskas neša gyvybingumą. Kai kada tai tik saviapgaulė, leidžianti palaikyti savo gyvenimo prasmės vertę.
