Kosminės sąmonės mėgavosi, stebėdamos bangų impulsus, ateinančius į Būties sferą, o Pašnekovas jau svarstė, kaip naują substanciją nuleisti iki žmogaus minties fiksavimo aukščiausio laipsnio. Jis išanalizavo Kūrėjo sukurtas dimensijas ir suprato, kad žemiau keturioliktos dimensijos jokiu būdu nepajėgs nuleisti naujosios materijos, nes kitu atveju atsirastų didžiulė paklaida tarp to, ko siekia Kūrėjas ir Absoliutas, ir to, kas įmanoma žmogui su jo sąmonės struktūra. 14D visiškai tenkino Pašnekovą. Šiame lygmenyje jis jau buvo sutikęs žmogų ir galėjo perprasti, ką žmogus gali šiuo metu ir netolimoje ateityje, kai žmogaus sąmonė transformuosis. Pašnekovui kilo smalsumas, kaip žmogui pavyks prisiderinti prie naujos materijos galimybių. Juk ši materija kupina naujų matmenų. Kiekvienas matmuo yra ir pasiekiamas, ir nepasiekiamas žmogui. Pasiekiamas todėl, kad matmuo kaip faktas jau egzistuoja realybėje, bet nepasiekiamas todėl, kad žmogaus sąmonė dar nėra įvaldžiusi gebėjimų suprasti tuos matmenis, fiksuoti jų realybės ypatumus. Žmogaus žvilgsnis tarsi praslysta pro informaciją, kuri simbolizuoja matmens buvimą. Žmogus nefiksuoja naujų matmenų nei protu, nei pojūčiais. O su žmogaus dėmesio valdymu Pašnekovas nedirba. Jis dirba tik su naujos realybės substancija, su naujų galimybių ir naujų principų išskleidimu. O kaip tai užfiksuos ir patirs žmogus – tai jau Kūrėjų darbas. Didžiulis darbas.
Šią akimirką Pašnekovas net sunerimo, ar jam nenusibos laukti, kol žmogus išmoks pajusti jo išskleistą materijos lauką ir pasinaudoti naujomis galimybėmis. Juk žmogus yra užprogramuotas suprasti matmenis, kuriuose anksčiau buvo tik Būties energijos. O dabar tuose pačiuose matmenyse yra ir Nebūties substancijų, kurios nežinia ką iš savęs išskleis, gavusios impulsus iš žmogaus. Tiesa, žvelgiant iš žmogaus pozicijos, viskas yra gerokai paprasčiau. Žmogus nepažino daugiau matmenų nei tris, todėl jam nėra skirtumo, ar naujas matmuo bus sudarytas tik iš būties substancijų, ar savyje talpins ir nebūties substancijas. Vis tiek jam naujieji matmenys yra nepažinūs. O kai jis juos pažins, pažins tai, kas tuo metu jau bus tuose realybės matmenyse.
Didžiausias darbas laukia Kūrėjo. Jis žino, ką gali dabarties žmogus ir ką galės žmogus, kuris prisilies prie nebūties energijos įkrovų. Kartu Jis žino, kad nebūties energijų įkrovos yra itin galingos, todėl žmogaus sąmonė ir kūnas turi gebėti jas priimti savęs nesunaikindami. Kūrėjas atliko daugybę skaičiavimų, daugybę kartų diskutavo su kitais Kūrėjais, kūrė pačias įvairiausias tikimybes, modeliuodamas, kas gali vykti. Jis jungė į vieną sąmonę daugybę skirtingų energijų ir stebėjo pasekmes. Žmogaus atžvilgiu visa tai vyko milijonus metų, o Kūrėjo atžvilgiu – tiesiog dabar. Ir Kūrėjas paruošė geriausią virsmą. Jis sukūrė modelį, kaip žmogui pereiti iš pirminės realybės galimybių į kitų realybių galimybes. Jis išskaičiavo nuoseklumo kryptį ir pasirinko, kas Žemėje patirs šį nuoseklumą, o kas žengs per ciklus pagreitintu būdu. Ir Kūrėjo širdis džiaugėsi matydama, kaip gerai žmogui sekasi – net ir tam, kuris iš nuovargio ir nesusivokimo, kas su juo šiuo metu vyksta, ramiai miega.
Iš tiesų, žmogus nemiegojo ramiai. Jis blaškėsi, vartėsi, vis nesuprasdamas – miega ar nemiega, kas realu, o kas tik sapnas. Jo protas maištavo, nenorėjo priimti pokyčio energijų ir vis atsijunginėjo. Atsijunginėjo, įnešdamas sumaištį ir neleisdamas žmogui pailsėti. Teko Būsenų Meistrui vėl įsikišti į žmogaus realybę ir ramybe apgaubti ne tik žmogaus fizinį kūną, bet ir jo emocinę bei mentalinę sąmonę. Būsenų Meistras jau seniai buvo pateikęs Kūrėjui pasiūlymus, kaip emocinę ir mentalinę sąmonę pakeisti suvokimine bei pajautimine sąmone. Ši sąmonė leistų žmogui lengviau priimti aukštesnio dažnio minčių ir jausenų impulsus.
Kūrėjui šis pasiūlymas patiko, ir Jis pamažu integravo naują suvokiminę–pajautiminę sąmonę į žmogaus žemiškąją sąmonę. Tačiau integruojant nauja, daug senos informacijos reikia išimti iš žmogaus sąmonės informacinio lauko. O kiekvienas informacinis kodas turi įvykių atitikmenis realybėje. Vadinasi, šalinant senus informacinius ir energinius kodus iš žmogaus gyvenimo, išnyksta kai kurie įvykiai, savybės, santykiai, o galiausiai – ir karminiai ryšiai.
Žmogui nelengva priimti save kintantį. Ne todėl, kad jis nenorėtų, bet todėl, kad niekada neturėjo minties, jog gali būti kitoks. Jam atrodė, kad tai, ką Dievulis davė, yra visam laikui. Tačiau iš tiesų žmogus gali ramiai keisti savo charakterį, elgsenos modelius, pažiūras, įsitikinimus, kompleksus. Kad ir ką Dievulis žmogui davė, viskas gali keistis, nes Kūrėjas suteikė žmogui galią savarankiškai keistis, paneigti kai kurias tiesas, kuriomis jis ilgai gyveno, ir atsiverti kitokios realybės pasauliui. Kol žmogus nežino, kad jis gali, tol jis ir nedaro. O kai ateina mintis, kad gali būti kitaip, proveržio energijos ima judinti sustingusį žmogaus mąstymą, ir situacija kinta. Žmogaus sąmonė transformuojasi, o to pasekmėje keičiasi ir realybė. Būsenų Meistrui sukūrus suvokiminę–pajautiminę sąmonę, Kūrėjui liko sugalvoti, kaip perduoti šią naują idėją žmogui, kad jis ją priimtų ir leistų jai savyje įsitvirtinti. Ir kol žmogus neramiai vartėsi lovoje, jo žemiškoji sąmonė kito. Daugybė informacinių ir energinių įkrovų atsilaisvino iš žmogaus sąmonės lauko, o tai sukėlė nerimą, keistas būsenas ir nesusivokimą, kas tikra, o kas netikra.
