Žmogus nurimo. Ne viską suprato, ką jam kalbėjo vidiniai balsai, bet nurimo. Jis pajuto, kaip būsenų kūrimo Meistras jį apgaubė švelnumu, ramybe ir aiškiu žinojimu, kad viskas bus gerai. Akys palengva užsimerkė, ir jis užmigo.
Tuo tarpu subtiliojoje materijoje gyvenimas toliau vyko.
– Įdomu, kiek žmonių palies ši transformacija ir kiek žmonių jai atsivers, – susimąsčiusi, tarsi savęs paklausė švelnioji būtybė.
– Aš matau, kaip žmonės pamažu atsiveria pokyčio energijoms, – atsiliepė į šį klausimą Kūrėjas. – Gal jų protas ir maištauja, nesuprasdamas, kas vyksta ir kam to reikia, bet vidinė sąmonės ašis jau žino: atėjo laikas naujam patyrimui. Atėjo laikas pamatyti naujas erdves, naujus gyvenimo veikėjus. Pamatyti ir patirti praplėstos amplitudės realybę. Kaip ir žmogui, taip ir kosminei sąmonei atsiranda iššūkis ne tik stebėti kintantį gyvenimą, bet ir atpažinti atsiveriančias galimybes subtiliojoje erdvėje. Pasaulis plečiasi tiek į išorę, tiek į vidų. Pasaulis plečiasi, apimdamas daugiau realybės matmenų, ir pasaulis plečiasi vidinėje sferoje – nematerijoje. Suprantu, kad žmogui sunku atskirti, kuris pokytis yra tik vidinis, o kuris išsiskleis ir materijoje. Kartais, stebėdamas, kad ne visos patirtys pasitvirtina materijoje, jis nusimena, manydamas, jog kažko nesuprato ar neįgyvendino. O juk vienos patirtys ir lieka tik subtiliojoje materijoje, o kitos gali išsiskleisti ir kasdienybėje. Tačiau visos patirtys apsijungia į vieną bendrą visumą ir sukuria galimybę gyventi kitaip.
– O dabar eikime prie kitų darbų, kurie mūsų laukia. Juk turime sudaryti sąlygas žmogui save pažinti naujai, – rimtą Kūrėjo veidą vėl nutvieskė šypsena, ir erdvėje atsivėrė naujas vaizdinys.
Taip Kūrėjas perkėlė visus į kitą laiką ir į kitą erdvę. Čia jau nebesimatė aiškių formų, kurias taip vertina žmogus. Čia labiau jautėsi energijų virpėjimas, sodrios, bet kartu švelnios substancijos. Taip jaučiasi sąmonė. Neregima, neapčiuopiama, bet sodri, galia spindinti jėga.
Sąmonė savo viduje gali sukurti bet kokią formą ir, ją iki galo sumodeliavusi, iš savęs tarsi „išspjauna“. Sąmonė savyje talpina įvairiausius dėsnius, veikimo principus, būsenų srautus, cheminius elementus ir visa tai, ką gali aprėpti ir ko negali aprėpti žmogus. Sąmonė spindi jėga, nors žmogui ji nematoma. Sąmonė turi formą, nors jos neįmanoma įvertinti trijų matmenų pasaulyje gyvenančiam žmogui. Pati sąmonė susideda iš daugybės, daugybės posluoksnių, ir jeigu pažvelgtum į kurį nors posluoksnį, jis atsivertų dar daugybe posluoksnių. O tame posluoksnyje – vėl kiti sąmonės posluoksniai, ir taip tol, kol atsiduri taške, kuris tau gali būti svarbus. Sąmonė save suvokia, bet kartu ir nesuvokia. Ji negali aprėpti visų savo galimybių, bet ji žino, kad iš savęs gali pasiimti bet ką, kas jai gali būti svarbu einamuoju momentu. Ir kai ji pasiima iš savęs tai, ko jai reikia, tampa aišku, kad ji tai suvokia.
Kūrėjas apžvelgė visų, buvusių toje erdvėje, reakcijas ir nusijuokė, nes suprato kai kurių sąmonių sumišimą. Jos taip pat to nebuvo patyrusios ir net neįsivaizdavo, kad kada nors bus atskleista jų pačių begalinė galia.
– Atėjo laikas kurti, – tvirtai apsisprendęs pasakė Kūrėjas.
Nelabai suprato kitos kosminės sąmonės, apie ką galvoja Kūrėjas, tardamas šiuos žodžius, nes jos visada gyveno kūryboje.
– Atėjo laikas būti drąsesniam už drąsų. Atėjo laikas sulaužyti kai kuriuos esminius egzistencinius principus ir ieškoti naujų galimybių. Pasaulis jau spaudžiasi nuo savo neišnaudoto potencialo. Tai aš atveriu savo visatos bedugnių erdves ir sakau – kurkite. Kurkite dabartį, kurkite rytojų. Jei norite, kurkite ir praeitį. Kurkite, ką norite, bet tegu tai būna galinga, tegu tai būna nepakartojama ir tegu tai vyksta dabar.
