Tarsi griaustinio dundesys nuskambėjo naujojoje erdvėje, ir iš Nebūties į Būtį plūstelėjo naujos bangos. Jos vienu metu ir švytėjo, ir mirgėjo, ir buvo nematomos, ir dvelkė tamsuma. Ateinančias bangas kiekviena kosminė sąmonė matė taip, kaip ji pajėgė matyti. Suprato tiek, kiek leido jos išvystytas protas suprasti. Vienos sąmonės matė vienas galimybes, kitos – visai kitas, bet vis tiek tai buvo bangos iš Nebūties. Bangos savyje nieko neturėjo, bet kai tik jas pastebėdavo kosminė sąmonė, jos prisipildydavo stebėtojų žinojimu. Ir kai į tas bangas savo dėmesį buvo sutelkusios pačios įvairiausios sąmonės, bangos užsipildė įvairove. Jos užsipildė naujomis galimybėmis. Jeigu anksčiau buvo galima atskirti visatų ir kitų realybių dėsnius, tai dabar tie dėsniai susijungė į vientisumą ir gimė nauji dėsniai, nauji principai, nauja materinė substancija.
– Aš džiaugiuosi, Kūrėjau, kad galiu dalyvauti šiame procese ir patirti kūrybą, – iš erdvės atsiliepė Pašnekovas (šį keistą vardą šiai sąmonei suteikė vienas iš žmonių). – Niekada nemaniau, kad galėsiu kurti mintį. Visada galvojau, kad mano Protui nebus sukurta substancija, kuri pajėgtų įmaterinti mano mintis. Bet šią akimirką, kai tu, Kūrėjau, atvėrei vartus Nebūties energijoms įeiti į Būtį, aš apsidžiaugiau. Pagaliau kinta materijos forma. Kokio galingumo šis tavo projektas, – vis dar nuoširdžiai stebisi Pašnekovas. – Suprantu, kodėl ir kitų Visatų Kūrėjai prisijungė prie šio tavo plano.
Tiesa, labai juokiausi tą akimirką, kai tu pasakei, kad nori pakeisti Būties principus ir tai ruošiesi daryti ne per savo galingą sąmonę, o per žmogaus sąmonę. Man buvo nesuderinami du dalykai: naujoji materija ir žmogaus protas. Tai atrodė absurdiška – kaip ir daugumai tavo kolegų. Atsimenu, kaip jie iš to juokėsi ir kaip kitą akimirką visi susikaupė, supratę, kad Tu apsisprendei.
Apsisprendimo galia ne taip jau dažnai naudojama tarp Kūrėjų. Nes tai yra aiškios valios pozicija, ir ji negali būti paneigiama kitų sąmonių – to paties ar žemesnio sąmoningumo lygio. Ir jeigu Kūrėjas apsisprendė, vadinasi, tai jau realu jo pasaulyje, Jo kūryboje. Ši akimirka, kai bangos iš Nebūties liejasi į Būtį, egzistuoja vienu metu dabartyje, praeityje ir ateityje. Pašnekovas, kalbėdamas su Kūrėju, jau patiria ir dabartį, ir praeitį, ir ateities pasekmes, gimusias iš to momento. Kitos sąmonės geba būti tik dabarties momente, ir tai ne visos suvokia tos dabarties unikalumą, gilumą ir svorį. Bet Pašnekovas yra labai brandi sąmonė, lygi savo galia Kūrėjui, tačiau jis niekada nesiekė veikti materijoje. Jam buvo nelabai įdomi ši kūryba. Jam trūko įvairovės, netikėtumo faktoriaus. Tai, ką jis matė materijose, jam atrodė per banalu, per paprasta. Jis labai vertina Kūrėjus, kurie geba kurti materiją, geba kurti gyvybės formas, santykius. Jis supranta, kad ši kūryba yra labai sudėtinga, reikalaujanti daug žinių, daug darbo, daug susikaupimo. Bet vis tiek tai jam buvo neįdomu. Ir, tiesą pasakius, jo sąmonė pradėjo pamažu nuobodžiauti, kol vieną dieną jį prakalbino dar galingesnė sąmonė. Ši sąmonė, kilusi iš Nebūties pozicijos, žmonių vadinama Absoliutu, bet iš tikrųjų tai tik sąmonė, kuri geba apjungti daugybės Kūrėjų kūrybines erdves ir kuri savyje turi neapribojamus išteklius naujoms kūryboms. Taip ši sąmonė, Absoliutas, ir paragino Pašnekovą sukurti substanciją iš Nebūties lauko ir ją pateikti žmogui, kaip to siekia Kūrėjas. Žmogus savo kūryba nuolat iškelia iššūkius Kūrėjui. Žmogus su savo kūryba yra didžiulis netikėtumo faktorius Kūrėjui ir visai subtiliajai erdvei, tad kodėl nepabandžius Pašnekovui atstovauti Nebūties energijų poziciją ir suteikti žmogui daugiau jėgos jo asmeninėje kūryboje.
Kūrėjas vėl švelniai nusišypsojo. Jis žinojo, kad žmogus bus netikėtumo faktorius ne vien jam. Žmogus bus netikėtumo faktorius ir Absoliutui, o tuo labiau – ir Pašnekovui. Kūrėjas moka akimirksniu įvertinti realybės pokyčius. Ir kai Nebūties bangos palietė žmogų, Kūrėjas jau žinojo viską: ką žmogus sukurs, kaip jis pakeis egzistencijos prasmę ir kaip bus panaudota naujoji materijos substancija.
Tiek Pašnekovas, tiek Absoliutas negali sutelkti tiek dėmesio, kad pamatytų ir suprastų kiekvieno žmogaus mintis, siekiamybes, būsenas. O Kūrėjas tai gali, nes tai jo materija. Ir pagal tai, kas iš karto kito žmoguje, Kūrėjas jau nuspėja Visatos vystymosi kryptį. Lieka tai išgryninti ir padaryti faktu. Reikia, kad iš sąmonės vidaus viskas išsiskleistų išorėje. Tam reikės laiko. Tam reikės naujų įgūdžių, ir tam reikės susiklausymo bei bendrakūrybos tarp daugybės sąmonių, esančių materijoje ir nematerijoje. Procesai ilgi, visada galimos paklaidos tarp to, ką pirmą akimirką suprato Kūrėjas, ir to, kas įgyvendinsis savo laiku. Todėl Kūrėjas atidžiai stebi, ar visi daro tai, kas svarbu tą akimirką, ir kaip sinchronizuotai kiekviename materijos ir nematerijos taške vyksta tai, kas turi vykti – tai, kas kuria bendrą, atsinaujinusią Būtį.
