Mintys

Susitikimas oloje

Ankstų rytą kupole susitelkiau į mąstymą. Mintyse ieškojau temos, kurią galėčiau apmąstyti, bet staiga kilęs skausmas galvoje nukreipė mintis į skausmo priežasties suvokimą. Susitelkus į tą skausmą, prieš akis iškilo vaizdinys mažo miestelio, esančio kalnuose. Ir atėjo žinojimas, kad tai Himalajų kalnai. Tibetas. Pamačiau save mažoje gatvelėje, o priešais mane atsirado žmogus su gobtuvu. Jis man nusišypsojo ir sako: eikime kartu. Meditacija buvo išskirtinė man tuom, kad vaizdus ir žodžius girdėjau aiškiai, tarsi būčiau toje realybėje.

Žmogus su gobtuvu ėjo priekyje, aš iš paskos. Mes kilom ta gatvele į kalną ir, kai baigėsi namukai, perėjome medžių tankmę. Man net keista pasirodė, kad tą tankmę buvo įmanoma pereiti, aš pati nebūčiau pastebėjusi galimybės ten įeiti. Tą akimirką, kai žengiau per tą tankmę, atėjo žinojimas: mano statusas pasikeitė. Toks faktas. Nebuvo minčių nei kas tas statusas, nei kaip jis pasikeitė, tiesiog ta frazė, kaip aiškus žinojimas, užsitvirtino manyje.

Peržengus medžių tankmę, atsidūriau visiškoje tamsoje. Taip būna, kada iš šviesios erdvės įeini į tamsią patalpą. Išgirdau kaip mane pakvietęs eiti kartu žmogus klausia: ar tu mane girdi? Atsakiau, kad, taip, girdžiu. Sako: eik į mano balsą. Paėjus kelis žingsnius, akys apsiprato su tamsa, ir supratau, kad esame oloje. Viduryje olos ant akmeninio paaukštinimo buvo akmeninis dubuo su vandeniu. Sako, nusiprausk veidą. Abiem delnais pasėmiau vandenį ir nusiprausiau veidą. Iš karto pajutau, kad labai užaugau. Tapau labai aukšta, lengva. Mano pašnekovas nusiėmė gobtuvą ir taip pat tapo labai aukštu. Jis nusijuokė ir sako: pažiūrėk į mane, ar atpažįsti? Tai buvo jauno žmogaus veidas. Šmėkštelėjo mintis, kad buvom susitikę, tarsi ir pažinau, bet iškart ir pamiršau. Tada jis sako: o dabar pažiūrėk į save, ką matai? Man pasirodė, lyg tai būčiau vyras, tada mintyse susinervinau, kodėl vyras, jei esu moteris. Ir nieko nepamačiau. Smagiai nusijuokė šalia esantis žmogus, sako: vis dar nedrįsti save pamatyti ir atpažinti.

Sako, einam toliau. Mes įėjome į kitą olą. Ji buvo didesnė ir daug šviesesnė. Joje stovėjo Jėzus, Juozapas ir Marija. Jėzų aiškiai pamačiau, pažinau. Jis atrodė taip, kaip jį pirmą kartą pamačiau prieš daugybę metų. Juozapą buvau sutikusi prieš kelis metus, kada jis kalbėjo apie Tyrumo ašį. O Marija buvo labai švytinti ir nelabai aiškios formos. Paklausiau, kodėl Marija taip atrodo. Atsakė, kad ji nesutelkė savęs pilnai į materiją, todėl taip ir švyti. Paklausiau, kodėl aš esu čia, ir man atsakė, kad dėl Tikėjimo. Tyras tikėjimas tai duotybė, kuri buvo tarsi virsmo ašis, kuri neleido pasinerti į savo minčių ir jausmų tamsą. Daug minčių tą akimirką prabėgo apie Jėzaus kančias. Tai pastebėjęs Jėzus su šypsena sako: aš žinojau savo kelią, bet, žinoma, fiziškai man labai skaudėjo. Įsiterpė Juozapas, sakydamas: gerai, kad buvau jau miręs, kai Jėzų nukryžiavo, nes, kaip tėvas, to būčiau neleidęs ir būčiau pakenkęs procesui. Kai kalbėjo apie nukryžiavimą, net savo rankose pajaučiau karštį ir skausmą. Empatija padeda susitapatinti. Aš sunerimusi pažvelgiau į savo rankas ir išgirdau kaip Jėzus linksmai kvatoja sakydamas:  nebijok, stigmos neatsiras.

Žvelgiant į esančius uoloje, mano žvilgsnį patraukė Marijos tyra šviesa. Ji tokia subtili, ryški, ir netikėtai pajutau, kaip ta šviesa mane perkėlė į kupolą, į namus. Visas kupolas švytėjo, o Marijos tyrumo energija tarsi smūginė jėga perėjo per sodybą ir taip keista ji perėjo per mano mokymą. Ilgai jaučiau tą srautą einantį per mokymą. Bet niekaip negalėjau suvokti, kas vyksta: ar kinta mokymo programa, ar stilius, ar vibracinis dažnis. Labai įdomus jausmas, bet jo įvardyti niekaip ir nepavyko.

Kai banga nuvilnijo, viskas nurimo, aš tapau savimi, tik išgirdau, kaip pasakė: dabar tu turi lamos statusą.

Kiti įrašai

keyboard_arrow_up