Vėl įkelsiu mintis iš savo dienoraščio. Buvau sustojusi juos kelti, nes kai kurie įvykiai atrodė keisti, gal net per drąsi ir nesinorėjosi apie tai kalbėti viešai, kol neatėjo patvirtinimas: kaip buvo viskas gerai, taip ir toliau eina procesai, apimantys daug skirtingų sferų ir kai jie išsiskaido laike ir erdvėje, darosi sudėtinga juos suprasti. Praėjus laikui daug kas apsijungia į vientisą aiškų procesą ir tada jau lengva dalintis savo patirtimis.
09.19
Vakare, ruošiantis vakarieniauti, pajaučiau, kaip gavau energinį smūgį į šoną ir vos nenukritau nuo kėdės. Iš kart apsidžiaugiau, nes taip ateina pasikalbėti subtiliosios būtybės. Jau labai seniai nebebuvo mūsų erdvėje tų būtybių. Matyt ir joms reikia geros, ramios erdvės. Kol vyko remontai, tokios ir neturėjom. Ypač per pietus, kad pašnekovai ateina. Taigi, iš karto prisistatė kas jie. Tai Imanuelis Kantas (vokiečių filosofas gyvenęs 1724 04 22 – 1804 02 12) ir Jozefas Šelingas (1775 01 27 – 1854 08 20). Imanuelio Kanto pavardė aiškiai girdėjosi, o kitas net nusijuokė, sako Jozefas esu, bet ne žydas, taip pat filosofas. Dar sakė pavardę, bet supratau tik Šel…. Jie kalbėjo apie tai, kad reikia įsigilinti į naujo gyvenimo vertybes, reikia perprasti gyvenimo filosofiją.
09.20
Jaučiausi fiziškai, psichologiškai gerai, o kažkur viduje vis tiek labai skaudėjo. Susitelkiau pasižiūrėti iš kur ateina tas skausmas ir aiškiai pamačiau viziją. Žinoma, viskas simboliškai perteikiama per formas. Matau, kaip Žemė, ateina supykusi pas Kūrėją ir sviedžia jam po kojomis mano teorijos knygą. Sako, aš nenoriu išretėti, tie procesai mane skaudina, neatlaikau jų. Suprantu, kad Kūrėjas nekeis savo pozicijos, jis tikslingai kuria virsmą, bet jis nesitikėjo, kad taip pasižeis Žemės sąmonė. Aš pati jaučiuosi stovinti tarp Žemės ir Kūrėjo, jų konflikto viduryje ir suprantu, kad kažką padariau ne taip. Ieškodama išeities prisiminiau Absoliutą, juk ir jis yra prisidėjęs prie materijos išsklaidymo, tai ir jis turėtų padėt išspręsti šį konfliktą. Visą dieną dėliojau mintis, stebėjau, ką galiu padaryti, kokią tiesą įtvirtinti materijoje, kad tik Žemei būtų geriau ir kad ji galėtų funkcionuoti. Ir nelabai kas gavosi. Sau teorijos spragas užsipildžiau, bet ar Žemei nuo to lengviau?
09.21
Iš ryto vėl susitelkiau į matymą. Norėjau pasižiūrėti kaip laikosi Žemę. Pamačiau, kad Žemė vis dar nepatenkinta. Ji sėdėjo pas Kūrėją kambaryje ant sofos krašto sunėrusi rankas. Iš ryto mintys buvo aiškesnės. Pradėjau galvoti, kad žmogų pakeitė šviesos diodas, atėjęs iš kosminės sąmonės patirčių lauko (beribės sąmonės). Tai iškilo klausimas: iš kur gauti šviesos diodą Žemei, jei ji yra Kūrėjo kūrinija? Tada prisiminiau, kaip Visatų Kūrėjai susijungė į visumą, sukūrė jungtinę sąmonę. O tas sąmonės laukas kupinas patirčių, kaip kuriama materija. Iš tos jungtinės visatų kūrėjų sąmonės, jų patirties ir potencialo lauko suformavau šviesos diodą ir perdaviau Žemės sąmonei. Ji užsipildė galimybėmis, kurių iki šiol neturėjo. Bet kartu išsaugojo savo unikalumą, esminę vertybę – meilę, kuri išaugo į tyrumą.
Tyrumas kuria jausmų stabilumą. Stabilume galima tikslinga kūryba. Ir Žemė išlaiko stabilumą ne tik žmonėms ir savo planetai, bet ir kitiems kosminiams objektams, egzistuojantiems NVR. Iš to tyrumo kyla pirminės vertybės: grožis, kokybė. Tyrumas išskleidžia džiugesį ir lengvumą. Žemės skleidžiamas tyrumas ir stabilumas labai reikalingas stabilumo išlaikymui visoje naujoje kosminėje aplinkoje.
Kai Žemė transformavosi, matėsi, kaip iš savęs ji išima dalelę savęs – senąją Žemę ir paleidžia ją į senąją orbitą. Prieš tai pasilenkia, pabučiuoja ir sako, kad Žemėje visados bus žmonių, kurie ją mylės ir padės transformuotis.
Tada transformacijos banga nuėjo iki Mėnulio. Įvyko virsmo sinchronizacija. Po šio proceso pajaučiau kaip Žemės sąmonei palengvėjo, kaip ji tarsi burbuliukų juosta nardė naujos visatos erdvėje su pasimėgavimu ir lengvumu. Tiesa, prieš jai pakylant į erdves, pamačiau ją pas Kūrėją, ištiesiant jam ranką ir tariant su šypsena: „Taika“. Prisiminiau, kad prieš kažkiek tai laiko, Kūrėjas man buvo davęs storą tuščią knygą. Joje buvo tik du žodžiai: Taika. Meilė. Gali būti, kad jie jau simbolizavo ateities procesą, kai reikės padėti sukurti Taiką tarp Žemės ir Kūrėjo.
Žemė, skraidydama po naują erdvę užtiko naują Saulę. Nustebusi į ją žiūrėjo, nes anksčiau nebuvo jos mačiusi, dėl realybės tankio. O kai realybės tankis pakito, erdvė išretėjo, ji pastebėjo naują Saulę. Įdomiausia, kad tokių nustebusių planetų aplink Saulę buvo ir daugiau. Matyt, panašūs procesai vyko ir kituose pasauliuose, nes juk įvyko visatų jungtis. Kol stebėjau Saulę, pajutau, kad ant tos pačios sofos kur ji sėdėjo dar kažkas sėdi. Supratau, kad tai mūsų sistemos planetos. Planetos jau pačios pasiprašė šviesos diodų. Tai jau buvo lengva padaryti. Kai planetos, kaip materiniai kūnai transformavosi, tai pokyčio banga palietė ir planetų sąmones – arkangelus. Maniau, kad ir čia procesas vyks lengvai, bet pajutau, kad tik arkangelo Metatrono sąmonė lengvai pakito, dar mėgino keistis Gabrielius, bet po akimirkos, jis grįžo į savo poziciją, nes labai daug žmonių iš senosios realybės yra prie jo prisirišę ir jiems reikia jo, nepakitusio pagalbos. Matyt dėl tos pačios priežasties (o gal ir dėl kitų man nežinomų priežasčių), nepakito kitų arkangelų sąmonės. Jie pasiliko senojoje realybėje. Tuo tarpu arkangelas Metatronas kreipėsi į kitus arkangelus, kurie dar nekūrė materijoje, kad globotų planetas ir kurtų kito dažnio procesus. Iš teorijos žinau, kad esybės kuriamos arkangelų lygmenyje ir jau buvau pastebėjusi, kad gimsta labai daug vaikų su negalia. Buvo aišku, kad vaikų sąmonės yra galingesnės nei fizinio kūno struktūra ir man labai palengvėjo suvokus, kad naujieji arkangelai kurs naujo pobūdžio kūnus, kurie bus imlūs aukšto dažnio sąmonės įmaterinimui. Nesusispaus nei kūnai, nei psichika. Žemė pajėgi priimti į save aukšto sąmoningumo kosmines sąmones.
